Su dideliu džiaugsmu pristatau pirmąjį konkursinį esė, kurį Coachingblog.lt atsiuntė Justina Kuckailienė. Jei jums patiko šis tekstas, spauskite nykštį aukštyn straipsnio apačioje. Jei norite dalyvauti šiame konkurse – atsiųskite savo esė!

Laisvasis esė 2012 02 18

 Justina Kuckailienė

Viščiukas moko vištą arba vaikai auga, o mes tobulėjam

…skiriu tiems, kurie kažkada buvote vaikai (reiškia – visiems)

Vasaris. Artėja kovas. Kažkaip tas laikas nevidonas. Čia žiūrėk saulė vartėsi įkaitusiose kopose, čia žiūrėk lietus taškėsi pilkumoje, štai gatves užvertė šalčio ir sniego lavinos. Žiūrėk tuoj kiaušinius ridensime šlaitan, čia vėl jūroje skalausime pėdas.

Taip sukasi ratas. Mano ir tavo ratas.

Auga vaikai. Mano vaikai. Kitų tėvų vaikai. Ir manot, kad tik auga? Ot ir ne. Kiekvieną dieną, kai žiūriu į savo mažylių rankas ir kojas, kai prisimenu jų pirmuosius judesius, dar įsčiose, užplūsta matymas, kad jie augina mane. Mus. Rodos nieko naujo nesugalvojau. Ir taip visiems aišku, kad augdami vaikai su savimi iš paskos tempia ir savo tėvus. Kad ir kiek protingus, kad ir kiek išsilavinusius, kad ir kiek pasaulio mačiusius, arba, kad ir kiek užsisėdėjusius savo nuostatose, jausmuose, paieškose, skubėjime, darbe, vakare, kompiuteryje, santykiuose, laiškuose, maisto gaminime, namų ruošoje, skaitymuose, klausymuose… kitaip tariant – atradimuose.

Maža, vos dešimties mėnesių ranka. Putlios plaštakos pirštukai ima daiktą. Nediduką indelį. Varto jį visaip delne, paliečia burna, apseilėja. Vėl padeda ant paviršiaus, vėl palaižo. Ir štai prisiartina mamos ištiestas delnas. Mažasis žmogus įdeda į jį tą indelį ir visai netrukus, po sekundės, vėl išima, palaižo… ir ką, rodos, nieko ypatingo? Ogi jis pirmą kartą išmoko daiktą įdėti.

Tokių išmokimų, mažų ir didelių, pilni metai, mėnesiai, dienos, sekundės. Tik kuris labiau atranda – jis ar aš?

Prisiartina ropliukas prie spintos, atveria šiaip ne taip duris. Ir žiūrėk akys jo prasiveria taip plačiai, kaip niekur kitur, jokiu kitu laiku. Dėl ko? Ogi toje spintoje galybė daiktų, lentynų, dėžių ir batų, rūbų. Visko, ką galima tiesiog imti ir išversti. Paklibinėti, paskanauti, pabarškinti. Ieškoti ir surasti.

Lekia dienos, vaikai jas išgyvena ritmu. Tėveliai gi skaičiuoja kalendorių plėšdami lapus (na aišku, kad neplėšia, o žymisi viską kompiuterio atmintyje), dėlioja vaiko rūbus, konsultuoja visokius dovanotojus, kokio dydžio pėdkelnes pirkti. Ir tarp viso to suvokia, koks spartus augimas vyksta tiesiai panosėje.

Akivaizdu. Bet kaip su tuo susijęs tėčio arba mamos, neretai močiutės ar senelio, tobulėjimas? (Jau neminiu visų kitų suaugusiųjų, supančių vaikus)

Mes, suaugę, nuolat esame ieškantys. Kiekvieną dieną sužinome ką nors nauja. Prasidėjus laukimui, kasdien mokomės prisitaikyti prie besipučiančio pilvo, emocijų ir hormonų kaitos. Susitarti tarpusavyje, pakeisti poreikių matymus. Pradėti daryti tai, ko niekada dar nedarėme. Siekiame tapti iš naujo ir akyse priimti naują gimimą. Galbūt į rankas paimame žirkles ir pirmą kartą gyvenime išdrįstame kirpti gyvybę nuo savęs; jungtį, kurią sukūrėme. Mes mokomės vesti žmogų pirmyn, duoti jam viską viską. Visą save. Ir bėgant laikui pripažįstame, kad žinome dar tiek nedaug. Nesvarbu, kokius mokslus esame baigę, ar profesijas įgiję, kur vykę ar kur dar svajojantys patekti.

Patys nejausdami imame suvokti, kokį malonumą patiria vaikas pastalėje grauždamas kartoninę dėžutę. Kantriai laukiame (tikiuosi), kol vienas lėtai dėlioja puodelį ant lėkštės, o kitas gi žiūri ir seilę varvina, nes taip dar nemoka… dešimtį kartų kartojame „vaikai, valgyti!“ ir laukiame, nes aplink tylu. Niekam neįdomu, ką mes ten šaukiame. Juk vaikai visai kitaip suvokia laiką ir žodį reikia, veikiau giliai įprasmina savąjį noriu. O mes?.. bandome išgirsti vaiko norus jam tylint, suprasti jo poreikius ir svajones jam rėkiant išgriuvus ant žemės. Žaisti kartu, atpalaiduoti protą, sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai – kodėl mergaitė ne berniukas, o berniukas ne mergaitė; dėl ko lyja lietus ir kur gyvena milžinai. Priimti naują asmenybę ir patys tapti naujais, laisvesniais. Kažko netekti, atsisakyti, ir tame naujai atrasti pasaulį, vaiko pasaulį, savo pasaulį (nes juk patys buvome vaikai!).

Kartais, o gal jau ir dažnai imame plaukti prieš srovę. Skaityti, domėtis, prieštarauti, gal bandyti plaučių uždegimą gydyti be antibiotikų arba neskiepyti gimusio vaiko, net jei apkaltins beprotyste. Minti daktaro kabineto slenkstį ir susitaikyti su tuo, kad jis, kitas, ar dar kitas nieko gero tau nepasakys, tik primins, kad pats esi už viską atsakingas. Ieškome jėgų išlikti ramiai šalia vaiko, kai sparčiai kyla jo temperatūra, jis guli ramiai, nebeverkia, neberėkia, o tu pats žiūri ir esi priverstas susitaikyti, kad tik taip organizmas kovoja ir stato imunitetą.

Galvojame, kad daug ką darome už vaiką, tačiau iš tiesų mes tik esame šalia. Tai mums jis padeda surasti kūrybiškumą, ugdyti apmirusią vaizduotę, būti situacijoje ir negalvoti dar apie šimtą reikalų. Būti dabarties akimirkoje, tame čia ir dabar (gerokai įvairiuose šiandienos raštuose nuvalkioto), įgaunančio prasmę, kurią užaugę pametėm ir iš tikrųjų nebematome. Mes mokomės rinktis ir mažų mažiausiai sau pagrįsti pasirinkimus kaip niekada aiškiai, net jei kartais viskas paremta aš tiesiog taip jaučiu Esame puikiai treniruojami pažinti jausmus, mokomi nesikišti, nors pratę visur tą daryti. Būdami šalia jų esame primygtinai skatinami atsikratyti nuosavybės jausmo. Patikėkit, vaikai mums nepriklauso! Mokomės gerbti ir patys būti gerbiami, oriai eiti per gyvenimą, nes viską, ką darome mes, darys ir mūsų vaikai. Arba nedarys, jei mes visiškai ne į tą pusę einame…

Mes mokomės kentėti, nemiegoti, bėgti, išprotėti, vėl save surinkti į visumą, juoktis iš širdies, mylėti besąlygiškai ir betarpiškai. Suvokti, kad kiekvienas vaikas turi tikslą. Ko gero žymiai aukštesnį už mano. Ir tavo.

Ir kai viskas, būna, slysta iš rankų (aš čia ne apie save, ir ne apie tave, bet apie ką nors, kam tai tikrai atsitinka) jie išmoko mus tylėti ir tikėti.

Augdami vaikai puoselėja ir tobulina mus. Nors fiziškai maži, jie dvasiškai dideli ir nepakartojami, o mes jau užaugę ir dažniausiai gerokai apgedę. Iš naujo turime kurti save. Kad būdami seni galėtume sugrįžti ten, nuo ko viskas ir prasidėjo.

VN:F [1.9.10_1130]
Rating: +14 (from 18 votes)

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.