Jei neturite laiko skųstis savimi ar aplinka, o miegoti einate su mintimi „šiandien buvo prasminga diena“, šis tekstas – ne jums.

Aną savaitę teko šiek tiek pakeliauti. Ir geriausia ką galima daryti kelionės metu, tai… sustoti ir leisti sau šiek tiek pamąstyti. Mąstyk nemąstęs, bet gera mintis visada ateina netikėtai, kaip kad lašas nuo stogo už apykaklės netikėtai nulaša. Tad beskubant į vėlyvą lėktuvą milžiniškame Frankfurto oro uoste kaktomuša susidūriau su kitu tokiu pat į orlaivį lekiančiu žmogumi. Vos spėjęs jo atsiprašyti, akies krašteliu užmačiau reklaminį stendą, kurį čia pat nufotografavau. Tai buvo geriausias kokios nors nuvalkiotos minties pratęsimas. Akivaizdus ir teisingas iki negalėjimo. Na, pavyzdžiui, panašus į šį: Duok kvailiui kelią…tai šis paprašys jį išasfaltuoti.

(Vertimas: mąstymas anapus dėžės reikalauja anapus dėžės darymo)

Mąstymas anapus dėžės – referencija į kūrybišką mąstymą – jau gerokai įgrisusi frazė. Ją kartoja visi, kas tik netingi. Tačiau antroji minties dalis man pasirodė labai šviežia ir verta dėmesio, kad ir kokia akivaizdi ji bebūtų.

Galvoju apie koučingą – metodą, kuris skatina mus geriau pažinti save ir imtis atsakomybės veikti, t.y. keistis praktiškai, o ne tik mintimis.

Koučingo specialistai ar kiti, kas taiko koučingą savo veikloje, neleis man sumeluoti. Kiek kartų nutiko taip, kai pašnekovas garsiai pasvarstęs savo galimybes ir pažadėjęs (sau!) keistis, taip ir liko nepajudinęs nė piršto? O idėjų kiek buvo! Kiek intencijų gerų!

Viešoji erdvė pilna motyvuojančių citatų. Žmonės diskutuoja apie rytų išmintį. Reklamuoja asmeninę laisvę, pasirinkimą, sveikina gyvenimą ir šiaip rūpinasi kitais. Regis mes – išsilavinę ir kūrybingi. Mokame suraityti šmaikščius komentarus. Interneto platybėse mokame surasti įdomių paveikslėlių. Žavimės sėkmingais žmonėmis, sakome – kaip gerai būtų jeigu…bet gera citata taip ir lieka tik atodūsį sukeliančiais žodžiais.

Štai čia pradeda galioti antroji nuotraukoje užfiksuotos minties dalis. O tai kaip su darymu? Ar viskas lieka tik paviršiniame (kai kas sako – teoriniame) lygmenyje?

Nekalbu apie kardinalius pokyčius, tokius kaip drastiškas veiklos ar santykių keitimas. Mintiju apie visiems gerai žinomus pavyzdžius: daugiau skaityti, mažiau sėdėti socialiniuse tinkluose, daugiau sportuoti, mažiau šūdmaisčio valgyti, dažniau išvykti pasivaikščioti į mišką, susitvarkyti ir šiaip pasitempti.

Kūrybingas darymas nebūtinai yra kažkas kolosalaus, kaip kad to futuristinio statinio fragmentai nuotraukoje. Kiekvienas iš mūsų atsikėlę ryte statome savo dieną. Štai ir aš aną rytą, kai taip gražiai pasnigę buvo, į darbą pėsčias galėjau atkulniuoti. Pakvėpuoti, pasigrožėti Neries vingiu ties Edukologijos universitetu. Bet pasirinkau automobilį atstumui, kurį kol įveikiu, automobilis net sušilti nespėja. Net nesmagu. Tad net ir tokį pokyti laikyčiau kūrybišku darymu. Darymu kažko nekasdieniško, neįprasto, tačiau ilgainiui mielo, smagaus ir sveiko plačiąja prasme.  Daugiau pėstute, mažiau skundimosi, dažniau šviežių sulčių stiklinę kilstelėti…Bet čia mano receptas ir kiekvienam iš mūsų jis – kitoks, tad nesišvaistysiu pamokymais.

Žinia, kūrybingas darymas yra baimingas reikalas. Kiti juoksis iš manęs, jei aš…Kažkas jau taip darė, aš nebūsiu originalus…Aš nieko naujo nesugalvosiu…Aš neturiu tam lėšų…Kam nors tai gali nepatikti…Kai pradėsiu tai daryti, idėja pasirodys nieko verta…

Visa tai – tik istorijos kurias mums pasakoja atvaizdas veidrodyje. Kartais taip norisi tam atvaizdui vidurinį pirštą parodyti. Kai kas nors ilgai ir nuobodžiai skundžiasi, net ir koučingo specialisto kantrybė kartais įsitempia. Eik ir daryk, ko čia virkauji, – kartais norisi pasakyti. Tokiais atvejais juokaujame su klientais – prisimename Nike reklamą. Sakau jam: o tu atsimeni Nike šūkį? Jis nusijuokia ir sako, – atsimenu.

Bet… Bet ne viskas taip paprasta. Suprasdamas, kad pokytis – sunkus reikalas, skatinu išbandyti tokią saviugdos praktiką. Sugalvokite kaip galėtumėte be įtampos paeksperimentuoti su kokiu nors norimu pokyčiu. Pavyzdžiui, du kartus per savaitę į darbą ne automobiliu važiuoti, o pėstute kulniuoti (jei tai adekvatu jūsų situacijai).

Pabandykite saugiai, lengvai ir be įtampos. Paklauskite saves: Ar man patiko? Kas man patiko? Kaip vėl galiu tai patirti? Kokią naudą gavau? Ar tikrai tingėjosi kaip kad maniau? Kiek logiška buvo baimintis, kad pavargsiu ar  pavėluosiu? Ką patarčiau kitam, jei tas kitas ketintų daryti šią užduotį?

Suprantu, kad pokyčių akivaizdoje pats sunkiausias pašnekovas esame mes patys. Šis pašnekovas – gudrus.  Jis visada papasakos kokią nors įtikinamą isoriją ir dar akį pamerks sakydamas: tikrai, tikrai, neverta, na kam? Ką jam atsakysite?

Ne dėl to, kad man Nike patiktų, bet gal šiam atsakymui tiks kitas šios kompanijos šūkis?

(Vertimas: Vakar tu sakei rytoj)

Atsižvelgiant į išdėstytą, čia galėtų būti koučingo reklama, bet…ai:)

Nepamirškite laimėti knygos KOUČINGO TECHNIKOS!

One comment on “Jei kūrybiškai mąstai, tai kūrybiškai ir daryk

  1. persika on said:

    Ne man tai ne man, po pirmo sakinio nebeskaičiau :)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 9.0/10 (1 vote cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.