Kai Algirdas Kaušpėdas ir jo kompanija pernai užsimojo išzombinti Lietuvą, mane tai labai smagiai nuteikė. Stebėdamas tą reikalą iš šono susimąsčiau, kiek daug aplink zombių apraiškų. Zombiai politikoje, zombiai organizacijose. Zombiai internetiniuose komentaruose, zombiai juoduose limuzinuose.

Man zombiai asocijuojasi su kažkuo jau seniai mirusiu, bet dar norinčiu gyventi ir tarpti, skleistis tarp gyvųjų. Zombiai asocijuojasi su neperspektyviu požiūriu, su seniai neveikiančiomis praktikomis ar ydingais ir žalojančiais santykiais. Ko gero kiekvienas savyje turime po mažą zombį, turime zombių ir savo aplinkoje.

Keistas sutapimas, jog netrukus po to, kai baigėsi tas garsiai nuskambėjęs Lietuvos išzombinimo reikalas, į mano rankas pateko trumpa profesoriaus David Megginsson prezentacija, o vėliau ir straipsnis, kuriame šis šviesus žmogus nagrinėja zombių apraiškas koučinge bei mentorystėje (!).

David Megginsson zombių koučingu vadina tokį koučingo procesą, kuris jo žodžiais tariant yra statiškas, sustingęs, tarsi būtų tik imituojamas ir dėl to vedantis į niekur. Žemiau pateiksiu David Megginson tyrime įvardintus zombių koučingo požymius, kuriuos taip pat papildžiau ir savąja patirtimi:

Kliento perspektyva

  • Klientas priešinasi, yra ciniškas (pavyzdžiui, kai jam užsakomas koučingas pataisymui, klientas nenori pripažinti savo tobulintinų pusių, laido ciniškus juokelius, ginasi).
  • Klientas atšaukia susitikimus (pavyzdžiui, teisinasi užimtumu, laiko stoka).
  • Klientas kaitalioja tobulėjimo tikslus, jų daug ir jie paviršutiniški (pavyzdžiui, blaškosi tarp trumpalaikių tikslų, nekelia ilgalaikių siekių).
  • Klientas nevykdo susitarimų, nukelia juos vėlesniam laiku (pavyzdžiui, teisinasi jog nebuvo tinkamos progos, neturėjo reikiamų resursų bei sąlygų).
  • Klientas ateina nepasiruošęs ar nenusiteikęs kalbėtis (pavyzdžiui, klientas sako: šiandien nieko specialaus nepasiruošiau, nelabai galvoja apie ką reiktų kalbėti).
  • Klientas negrįžta į koučingą neįspėjęs (pavyzdžiui, klientas nutraukia koučingo programą tada, kai jau gali imtis pokyčių).
  • Klientas ieško atjautos ir empatijos, bet nesiima atsakomybės veikti (pavyzdžiui, klientas ateina išsikalbėti, kalba apibendrintai, neformuluoja veiksmų, o jei formuluoja, jų nevykdo).
  • Klientas ieško lengvų receptų (pavyzdžiui, prašo patarimų, kaltina koučingo specialistą, kad šis užduoda klausimus užuot konsultavęs).

Įdomus zombių koučingo aspektas yra tas, kad net pasireiškiant aukščiau išvardintiems požymiams klientas kartais nenutraukia koučingo programos. Pasitaiko atvejų, kai klientas su koučingo specialistu kalba tą patį per tą patį, tarsi slystų paviršiumi, tačiau jie abu pastebi, kad tokie pokalbiai veda į niekur.

David Megginsson taip pat aptaria ir atvejus, kai į koučingą ateinantys vadovai prisiekinėja, jog koučingas jiems yra naudingas, tačiau realių pokyčių neatlieka. - Koučingą madinga turėti, – sako profesorius. – Kai kurie vadovai tiesiog juo naudojasi norėdami kitiems parodyti, kad rūpinasi asmeniniu tobulėjimu nors iš tikrųjų tik imituoja šį procesą.

Ko gero daugiau patirties turintys koučingo specialistai taip pat gali prisiminti panašių situacijų. Mano atveju visus tokius pokalbius jungia bendras požymis – klientai sako, kad koučingas jiems yra gerai ir naudinga, tačiau patys jokio progreso daryti nenori. Galiausiai pasibaigus sutarčiai (beje, visi atvejai panašūs ir tuo, kad koučingas šiems klientams buvo užsakytas trečiosios šalies) klientai teisinasi ir pasišalina iš koučingo programos.

Kartais vadovai tampa priklausomi nuo koučingo – jie nori naudotis šia paslauga, nes tai kai kur laikoma prestižu. Kita vertus, jokių reikšmingų pokyčių šie žmonės nepradeda.

Zombių koučingas nėra vienpusis, nes jame dalyvauja ir koučingo specialistas. Pats to nežinodamas jis taip pat gali koučingo pokalbius užkrėsti zombiais.

Koučingo specialisto perspektyva

  • Koučingo specialistas nenori prarasti kliento (pavyzdžiui, nors pastebi, kad koučingo procesas šlubuoja, specialistas galvoja, kad klientas galbūt įsivažiuos, pradės judėti pirmyn).
  • Koučingo specialistas tiki greitais pokyčiais ir skubina koučingo procesą (pavyzdžiui, paskiria klientui neadekvačiai sudėtingus namų darbus, nejučia spaudžia klientą keistis).
  • Koučingo specialistas teikia patarimus, konsultuoja klientą (pavyzdžiui, norėdamas įtikti klientui, koučingo specialistas dalina klientu receptus)
  • Koučingo specialistas baiminasi klientui pasakyti, ką pastebi (pavyzdžiui, klientu kalbant tą patį per tą patį, nenutraukia kliento, neįvardina pokalbyje iškylančių problemų, tiesos momentų).
  • Koučingo specialistas rūpinasi trečiosios šalies interesu (pavyzdžiui, jei koučingo programą apmoka organizacija, koučingo specialistas stengiasi atliepti organizacijos poreikius, mažiau rūpinasi kliento reikmėmis).
  • Koučingo specialistas pernelyg pasitiki savo jėgomis (pavyzdžiui, koučingo specialistas pradeda terapijos sesiją ar imasi psichologinio konsultavimo kai tam neturi reikiamos kompetencijos).

Koučingo specialistams tenka sunki užduotis – patiems tvirtai tikėti ir padėti tuo patikėti klientams, jog pastarieji turi visas galimybes įgyvendinti savo sumanymus, tik tam reikia pastangų ir laiko. Kartais labai norėdami padėti klientams koučingo specialistai palaiko ir net skatina ydingą santykį, kuris nesivysto, stagnuoja. Koučingo specialistams kartais pritrūksta drąsos pasakyti klientams, ką jie pastebi, pavyzdžiui, jog klientas nedaro progreso ar simuliuoja.

Kartą vienas mano mokytojas Colin Brett pasakojo, jog jis paprastai atsisako dirbti su klientais kai tik pastebi jog šie nedaro sutarto progreso. – Kam švaistyti jų ir savo laiką? – vienoje paskaitoje atvirai klausė Colin‘as. Darau prielaidą, kad galbūt ydingas tikėjimas greitais pokyčiais nuvilia žmones, nes koučinge jie pamato, kad stebuklingų receptų nėra, o pokyčius reikia daryti patiems.

Ką daryti?

Jei pastebite, jog jūsų koučingas virto zombių koučingu, galite pasinaudoti šiais patarimais. Kai kuriuos jų pateikia David Megginson, kai kurie yra pasiteisinę ir man:

  • Labai aiškiai susitarkite su klientu koučingo galimybes ir ribas. Kitaip tariant, klientais turi aiškiai žinoti, ką koučingas gali ir ko negali. Reikėtų kliento paklausti, kaip jis norėtų, kad koučingo programa vyktų? Ką darysite, kai įstrigsite? Ką darysite, kai klientas pajaus, kad koučingo programa jam nepadeda arba atsiranda kitokių kliūčių? Kaip bendrausite tarp susitikimų ir pan. Tokių susitarimų stoka nulemia, kad koučingui pakrypus į šoną, abi pusės vengia tai pripažinti.
  • Reguliariai peržiūrėkite progresą. Kur esate ir ko dar trūksta?
  • Reguliariai peržiūrėkite santykį. Kaip judviems sekasi dirbti kartu?
  • Nesibaiminkite klientui pasakyti, jei jaučiate, kad kažkas ne taip. Pakvieskite jį padaryti tą patį.
  • Jei koučingą užsakė trečia šalis, labai aiškiai visi kartu sutarkite koučingo galimybes ir ribas. Konfidencialumo ir grįžtamojo ryšio teikimo trečiąjai šaliai nėra paskutinės eilės klausimai.
  • Jei matote, kad klientas nedaro progreso, tiesiai teiraukitės kliento, kokią naudą jis gauna koučinge ir ar mato prasmę tęsti programą.
  • Nesibaiminkite prarasti kliento. Geriau tobulėti norintis klientas nei be reikalo mokantis už savo ir jūsų laiko švaistymą.
  • Pripažinkite savo silpnąsias vietas ar būdo bruožus. Galbūt nesate geriausiais koučingo specialistas šiam konkrečiam klientui. Tai yra normalu.
  • Bendraukite su klientu tarp susitikimų. Teiraukitės kliento, kaip jam sekasi.

Ko gero panašių patarimų, kaip išzombinti koučingą, koučingo specialistai turės daugiau, tad kviečiu pasidalinti jais  šio straipsnio komentaruose.

Ir sveikinu su pavasario šventėmis! Linkiu mažiau zombių!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.