Ateik pas mane ne su problemomis, o su sprendimais, – tokia kliše dažnai vadovaujasi vadovai. Jie sako, kad tokiu būdu jie siekia ugdyti darbuotojų savarankiškumą. Dar vadovai sako: pateik tris sprendimų variantus. Tarsi jie visada būna tik trys. Dėl ko ne du? Ar penki?

Vadovų sumanymas geras – jis regis skatina idėjas ir taupo laiką, bet paklausus vadovų, kiek idėjų iš savo darbuotojų jie sulaukia, vadovai atsako, kad nedaug. Ir čia aš suabejoju.  Galbūt taip nutinka dėl to, kad žmonės nori nusimesti atsakomybę ir problemas palieka savieigai? Kam apie jas kalbėti? Kam sukti galvą dėl sprendimų? O galbūt idėjų nėra, nes tokiu paliepimu vadovas apriboja žmonių kūrybiškumo galimybes? O gal čia kaltas tas neik pas mane su problemomis?

Manau, kad vadovo ir darbuotojo dialogas, kuriame jie kartu ieško sprendimų yra gera alternatyva minėtam vienpusiam vadovo nurodymui.

Paruošti sprendimai

Paprašyti įvardinti kelis problemos sprendimo variantus, žmonės pradžioje kalba apie lengviausiai įgyvendinamus ir jiems patogius sprendimus. Taip jau yra ir tą įrodo moksliniai tyrimai. Tuo tarpu diskutuojant, labiau gilinantis į klausimų esmę ir svarstant įvairias alternatyvas, didėja tikimybė atrasti efektyvesnių sprendimų. Prie ko lenkiu? Jei vadovas laukia iš anksto paruoštų sprendimų, jis rizikuoja, kad darbuotojai pateiks jiems patiems patogius variantus. Galbūt jų bus daugiau negu trys, tačiau jie nebūtinai bus geri. Kita vertus, matydami, kad sprendimai gimsta sunkiai, žmonės gali sugalvoti priežasčių, kurios įtikins juos šių sprendimų nebeieškoti. – Vistiek čia nieko nepakeisi -, kartais sakome.

Kodėl jie nebeateina?

Žmonės ne visada turi pakankamai patirties ir kompetencijos, kad patys savarankiškai išspręstų sudėtingas užduotis. Jei vadovas laukia tik sprendimų ir nesidomi keliais iki jų, tuomet jo darbuotojai ilgainiui vengs rodytis vadovui akyse. Ne dėl to, kad sprendimų jie neturi, o dėl to, kad jiems bus nesmagu pasirodyti nekompetetingais ir nepatyrusiais. Vėl gi, vadovas, užuot reikalavęs išankstinių sprendimų, turėtų įvertinti darbuotojo galimybes tuos sprendimus atrasti. Jis turėtų užduoti gerus mąstymą skatinančius klausimus ir padėti darbuotojui pačiam rasti kelius iki norimų sprendimų.

Santykio asimetrija

Pirmąjame šio straipsnio sakinyje paminėta frazė savyje slepia nuostatą, kuri atskleidžia tėvišką vadovo poziciją. Toks pasakymas skatina darbuotojus jaustis vaikais, kurie tarsi turėtų susivokti, o susivokę ateiti pas vadovą atsiskaityti – pateikti tris problemos sprendimo variantus. Vien dėl šio nesmagaus jausmo, gali pasitaikyti, kad žmonės tiesiog vengs kalbėti apie sunkumus, nes jie jausis vadovo vertinami. Juk jeigu pratęstume vadovų minimą klišę, pilna frazė skambėtų taip: Ateik pas mane ne su problemomis, o su sprendimais. Aš pažiūrėsiu, ar tavo sprendimai geri.

Apibendrinant, suprantu vadovų siekį skatinti darbuotojų savarankiškumą ir efektyvumą. Kita vertus, vadovai turėtų įvertinti tai, kad geriausi sprendimai kartais gimsta dialoge, kurio metu skamba mąstymą skatinantys klausimai ir skiriama laiko mintims išsakyti. Tokie pokalbiai ypač praverčia tada, kai kolegos stokoja žinių, patirties ir kompetencijos. Tik čia vadovai turėtų ne primesti savo mintis, o išklausyti, paskatinti bei praturtinti darbuotojo išsakytas idėjas. Tad klišę galima būtų keisti į kitokį sakinį: kils problema – ateik, sprendimų ieškosime kartu.

Čia turėčiau atsakyti į galimą provokacinį klausimą, kurį vadovai užduoda mokymų metu: o jeigu tokiu būdu žmonės įpras prie vadovo pagalbos ir nebebus savarankiški? Taip nenutiks, jei vadovas skatins juos galvoti ir sprendimų ieškoti pačius. Skirtumas tas, kad į šį procesą vadovas įsitrauks ne pasyviai: – ateik su sprendimais, o aktyviai – pokalbio metu skatins kitų žmonių mintis, idėjas, padės jiems rasti kelius ir nukreips tinkama linkme.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.