Dažnai sulaukiu klausimo, kaip atsistatau, kai tenka dirbti su daug žmonių tiek mokymų, tiek individualaus konsultavimo ar koučingo kontekste?

Iš pirmo žvilgsnio pažiūrėjus, ką čia atsistatyti? Man labai patinka šis darbas ir nesijaučiu vargstantis. Dėstau sau pačiam įdomias temas, o kiekvienas naujas pašnekovas mane patį skatina augti. Turbūt patys jaučiate, kaip banaliai skamba pastarieji žodžiai. Gal net neįtikinamai. Ne viskas ir ne visada yra rožėmis klota.

Ugdymo srityje, nesvarbu vedate mokymus ar dirbate su žmonėmis individualiai, perdegimo sindromas ateina labai nepastebėtai. Gali būti, kad vieną dieną suprasite, kad tai, ką darote, artėja link beprasmybės. Nors skatinate žmones mokytis ir keistis, vis tik pastebite, kad žmonės keičiasi ne taip lengvai. Nors į savo Facebook paskyrą kai kurie iš jų nuolat kelia paveikslėlius, kuriuose pseudo išminčiai reklamuoja pokyčių naudą, tačiau patys nenustoja skųstis vietoje stovinčiu gyvenimu.

Šiame tekste noriu atkreipti konsultantų, išorinių ir įmonių vidaus trenerių, koučingo specialistų ir kitų panašių profesionalų dėmesį, į simptomus, kurie gali reikšti, kad jums laikas kreiptis pagalbos į labiau patyrusį kolegą.

Daugeliu atvejų ši pagalba vadinama profesine supervizija, kuria kai kur naudotis privalu (pavyzdžiui, psichoterapijoje), tačiau kitose, mažiau griežtas ribas turinčiose veiklose (pavyzdžiui, koučinge ar mokymuose) tai palikta paties specialisto nuožiūrai.

Vieni sako, kad supervizijai dar neuždirba, kiti vietoje supervizijos renkasi sportą, jogą ar meditacijas. Vis tik pokalbis su patyrusiu profesionalu kartais gali būti geriausias vaistas, kai per valandą ar dvi galvoje nušvitęs pažinimas ir įžvalgos suteiks naujo pagreičio. Taigi, kokiais atvejais naudotis tokia pagalba?

Jus pradėjo erzinti jūsų klientai

Tas jaunuolis antrą kartą atidėjo koučingo sesiją, nors pirmojo pokalbio su jumis metu dievagojosi, kad jam labai reikalinga jūsų pagalba. Jis prašė padėti jam susidėlioti mintis, susitvarkyti užduotis ir planus, tačiau jaučiate, kad iš tikrųjų jam tai mažai rūpi. Greičiausiai į jus kreiptis jam patarė saviugda susidomėjęs tėtis ar mama.

Ta moteris jau kelintą kartą vėluoja į susitikimus, o į jūsų klausimą, na kaip tau sekėsi praeitą savaitę?, atsako: na, žinai, nekaip…nieko gero šiuo klausimu nenuveikiau.

Jeigu šiems ir kitiems panašiems klientams pajautėte antipatiją arba pasijutote jais nusivylę, tai rimtas ženklas, kad jums reikia pasikalbėti su supervizoriumi. Jeigu vedate mokymus ir pradėjote vengti kai kurių grupių, nes nei iš šio nei iš to pajutote joms priešiškumą, reikia tvarkytis. Jumyse yra kažkas tokio, kas reaguoja, kai susiduriate su žmonėmis, kurie jus nuvilia, nes nesielgia taip, kaip tikėjotės.

Norint dirbti ugdymo darbą tokia reakcija turi būti suvaldyta. Ji gali kilti, tačiau turite mokėti ją atpažinti ir atidėti į šoną. Gali būti, kad pyktelėję ant savo klientų, ant jų pečių perkelsite savo bėdas. Tai nutiks nejučia ir netikėtai, o klientai tą greitai pajaus. Tai vadinama gydymusi kitų sąskaita.

Šlubuoja tikėjimas tuo, ką darote

Susirask normalų darbą, – dažnai sako bičiuliai, kai sužino, kad kažkas jų aplinkoje pradėjo domėtis koučingu ar mokymų vedimu. Ilgainiui tokios pašaipėlės ir traukimas per dantį mažina pasitikėjimą savimi. Jeigu jaučiate, kad kažkam kažką norite įrodyti, kad sutriko pasitikėjimas metodais, kurie anksčiau veikė, reikia sustoti ir peržvelgti tai, ką darote. Greičiausiai jumyse yra kažkas, kas jums nežinant reguliuoja jūsų eismą – bando įtikinti, jog nesate savo kelyje.

Pasikalbėkite su labiau patyrusiais kolegomis ir pasiklausykite jų patirties, kaip šį etapą išgyveno jie. Garantuoju, kad tokių abejonių turėjo kiekvienas lektorius, treneris ar koučingo specialistas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tokias abejones puikiai sklaido naujos mokymosi patirtys. Taip pat būna pravartu prisiminti gerus darbo atvejus, kurie įrodo, kad tai, ką darote, vis dar yra prasminga ir reikalinga.

Nebetikite, kad kiti gali keistis

Jums teko nelengva užduotis – nepriklausomai nuo jūsų darbo metodikos, išmokyti kitus žmones žvejoti užuot padavinėjus jiems žuvį. Kad taip nutiktų, žmonės turi keistis transformatyviai – ginčyti savo nuostatas, įgyti naujų požiūrių ir eksperimentuoti su nauju elgesiu.

Ne kiekvienam iš jūsų klientų ar mokymų dalyvių pakeliui su jų norimais pokyčiais. Kai kurie žmonės nori likti savo komforto zonoje, nors deklaruoja, kad jiems patinka tobulėti. Kartais jūs pastebite, kad į jūsų pastangas klientai reaguoja abejingai ar jūsų manymu neįvertina to, ką jiems galite pasiūlyti. Pavyzdžiui, klientas gali paprašyti jūsų rekomenduoti jam gerą knygą, kuri padėtų jam dalykus pamatyti kitaip, tačiau po poros savaičių paaiškėja, kad tos knygos šis žmogus net nebuvo atsivertęs. Pamiršau, tingėjau, neturėjau laiko… Štai čia yra ta vieta, kai galite suabejoti, ar žmonėms reikia to, ko jie patys sakosi norintys.

Pokyčiai – ilgas, pastangų reikalaujantis procesas. Žmonės keičiasi tik tada, kai patys to nori. Labai gali būti, kad prisiėmėte per daug atsakomybės už kitų pokyčius, galbūt net jų gyvenimą. Atsipalaiduokite ir paieškokite žmonių, kurie gali su jumis pasidalinti, kaip mokydami kitus žmones susitvarkė su (nebe)tikėjimu, kad pastarieji kažko išmoks.

Šlubuoja pasitikėjimas savimi

Ko gero visus aukščiau paminėtus simptomus galima sutalpinti į šį vienintelį – susvyravusį pasitikėjimą savimi. Ar aš jiems padedu? Ar vis dar moku padėti tam jaunuoliui, kuris dėl kažkokių priežasčių atidėlioja susitikimus? Ar dar esu reikalingas tai klientei, kuri kaltina save ir aplinką? Ar žmonėms dar yra įdomu tai, ką jiems pasakoju? Vien tai, kad keliate tokius klausimus reiškia, kad siekiate tobulėti, tačiau tuo pačiu metu šie klausimai reiškia abejonę savimi. Net jeigu tikite savo veikla, gali būti, kad vieną dieną suklupsite dėl nuostatų savo atžvilgiu.

Galbūt paskutiniu metu atsisakėte kokių nors įdomesnių projektų, nes pagalvojote, kad nepavešite. Ne dėl krūvio, bet dėl įsitikinimo, kad netempia jūsų kompetencija. Kuo paremtas šis įsitikinimas? Kas nutiko?, – paklausčiau jūsų. Juk anksčiau tvarkėtės ir su sunkesnėmis auditorijomis. Kalbėjotės su dar daugiau iššūkių keliančiais klientais.

Galbūt su savo supervizoriumi įvertinsite, kokiose konkrečiose vietose stokojate pasitikėjimo savimi. Kas ir kaip konkrečiai jį mažina? Ko gero šis žmogus padės jums iš naujo suplanuoti, kaip galėtumėte patikrinti pasitikėjimą savimi. Galbūt su supervizoriumi sutarsite išbandyti jėgas jums mažiau patraukliame, tačiau vis dar jums saugiame projekte. Paklauskite savęs, ko vengiate savo veikloje? Kiek visame tame vengime yra aš nemoku, aš negaliu, man neišeina.

Gali būti, kad kai kurių dalykų nenorite daryti dėl vertybinių įsitikinimų (niekada nedirbčiau su klientu, kuris nori išmokti manipuliuoti kitais žmonėmis ar siekia savanaudiškų tikslų kitų žmonių sąskaita), tačiau visai šiai analizei atlikti reikia gerų mąstymą skatinančių klausimų bei ugdymo teorijos pri(si)minimo.

Kitų ugdymas nėra tiesiog žaidimas ar faina veikla. Ugdytojai reikalauja grupių ir individualių klientų atsakomybės už jų pokyčius. Labai lengva apkaltinti klientus ir grupes. Tačiau nereikia pamiršti ir asmeninės atsakomybės.

Niekas nenori važiuoti automobilyje, kurį vairuoja iš nuovargio knapsintis vairuotojas. Niekam nesinori atverti širdies žmogui, kurio mintys klaidžioja kažkur kitur. Niekam nebus smagu dalyvauti mokymuose, kuriuos veda dalyviais netikintis lektorius.

Per aspera ad astra. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.