Žodį „tėkmė“ Lietuvių kalbos žodynai apibrėžia taip:

1. Tekančio vandens (ar oro) vaga, srovė. Pavyzdžiui, upės tėkmė, smarki tėkmė… tėkmė nešė valtį. Perbristi per tėkmę. Oro, atmosferos tėkmė.

2. Perkeltine prasme:  bėgimas, slinkimas… Laiko tėkmė. Gyvenimo tėkmė. Žodžių tėkmė.

Vengrų mokslininkas, laimės tyrėjas, išmintingas žmogus Mihaly Csikszentmihalyi studijavo, kaip piešia dailininkai ir pastebėjo keistą dalyką. Kai dailininkams sekėsi piešti, jie nesirūpino nei alkiu, nei troškuliu. Jie buvo labai įsitraukę ir tiesiog tęsė darbą. Kuomet jie užbaigdavo piešinį, iš karto prarasdavo savo susidomėjimą šviežiu, ką tik nupieštu paveikslu.

Kas tai per būsena, kuomet mes tarsi „paskęstame momente“? Kas mums nutinka, kuomet visa esybe panyrame į tai, ką darome? Pavyzdžiui, vienas mano bičiulis panyra į tėkmę, kai tolimoje Norvegijos šiaurėje plaukia į jūrą žvejoti menkių. Jis gali valandų valandas laukti laimikio ir be atvangos mosuoti meškere. Kitam mano draugui tėkmė tai – maisto gamyba, dar kitam – bėgimas… Man, pavyzdžiui, – įdomių mokymų vedimas, kuomet prarandu laiko pojūtį, kai nejaučiu alkio ar troškulio. Kai kuriais momentais tarsi susijungiu su auditorija ir sklendžiu virš nepažintos žemės.

M. Csikszentmihalyi apibrėžė tėkmę kaip proto būseną, kurios metu mes pilnai įsitraukiame į tai, ką tuo metu darome. Kad taip atsitiktų, pirmiausia, kaip sako autorius, užduotis, kurią atliekame, turi būti mums iššūkis, kitaip mums bus nuobodu. Tam, kad atliktume šį iššūkį, mums reikalingi čia ir dabar besivystantys įgūdžiai, kitaip mums bus neramu dėl savo gebėjimų.

Iš ko atpažinti, kad esame tėkmėje?

  • Kol dirbame, laikas praeina akimirksniu (kartais pradėjęs mokymus devintą ryto atsipeikėju, kad jau – penkios).
  • Jaučiame, kad tai, ką darome – labai svarbu (neretai jaučiu, kad kiekviena įžvalga išsakyta auditorijoje, kiekviena minties nuotrupa čia pat paskatins pozityvius pokyčius).
  • Mes ne visada esame sąmoningi (kartais kalbėdamas sau įdomia tema nejaučiu minties struktūros, ji tiesiog teka…nežinau iš kokių pasąmonės gelmių ji „atiteka“, nežinau kur ji „nutekės“).
  • Įsisąmoninimas ir veiksmas tarsi susilieja (neretai čia pat bekalbėdamas viena, suprantu visai ką kita kita ir pradedu tai taikyti čia ir dabar).
  • Jaučiame pilnai kontroliuojantys situaciją (Savo nuostabai kartais pajuntu tarsi kiekvienas mano judesys ar žodis yra taiklūs, tikslūs, darantys poveikį).
  • Dalykai, kuriuos patiriame šiame momente yra didingi, apdovanojantys (Kartais kalbėdamasis su grupe pajuntu, kad tai, ką darome yra naudinga ir prasminga, taip mane pasiekia pozityvus grįžtamasis ryšys).

Ko reikia, kad sukurtume tėkmės būseną?

  • Stiprios vidinės motyvacijos. Paprasčiau šnekant, norėti daryti vien tik dėl paties darymo. Labiau mėgautis procesu nei galutiniu tikslu.
  • Veikla, į kurią įsitraukiame turi mus skatinti panaudoti visus įmanomus įgūdžius, kuriuos esame įgiję. Kaip sako M. Csikszentmihalyi, šie įgūdžiai turi vystytis čia ir dabar.
  • Veikla, kurią atliekame turi buti suskaidyta į trumpalaikius tikslus. Mums reikalingi  atspirties taškai, kad iš karto gautume grįžtamąjį ryšį apie tai, ką darome.

Psichologai studijavo tėkmės būseną įvairiose veiklose. Jie tyrė, kaip rašo autoriai, kaip piešia dailininkai, kaip dirba mokslininkai, kaip kovoja atletai, galiausiai kaip mes bendraujame, kaip kuriame santykius vieni su kitais. Juk kiekvienas po įtraukiančios veiklos ar apdovanojančio bendravimo esame pasakę – laikas praėjo tarsi viena akimirka…Kaip sako M. Csikszentmihalyi: mūsų sąvastis vystosi tada, kai ji save pamiršta. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.