Taigi, empatija, kaip sakoma, yra santykių pagrindas. Nejausdamas to, ką jaučiu aš, kitas žmogus negebės su manimi gerai subūti. Nenutuokdamas, kas gali būti svarbu kitam žmogui, vargu ar galėsiu tikėtis būti šio žmogaus priimtas. Iš kitos pusės, galvojant apie organizacinį kontekstą, žodį empatija jau greitai bus galima įrašyti į bullshit bingo lentelę, nes jis yra toks pat nuvalkiotas, kaip ir žodžiai pokyčiai ar iššūkiai.

Arūnas turi būti empatiškas buhalterei Dianai iš antro aukšto. Taip pat jis turi būti empatiškas savo kolegai, kuris jautriai reaguoja į bet kokį jo asmeninės erdvės, užimančios 30 kv. metrų, pažeidimą. Arūnas turi būti empatiškas valytojai Danutei, kuriai nepatinka, kad Arūnas kartais palieka ne iki dugno išgertą kavos puodelį ir Danutei nelengva tą puodelį įdėti į nešvarių puodelių dėžę, kurioje ji surenka puodelius iš kitų biuro vietų. Kitą dieną Arūno vadovas kalbasi su juo ir sako jam: klausyk, Arūnai, noriu pakalbėti apie tavo kolegiškumą, ar girdėjai, kad yra toks dalykas – empatija?

Neseniai man į rankas pakliuvo Adam Wayts, profesoriaus iš Northwestern University straipsnis Limits of Empathy, publikuotas Harvard  Business Review žurnale. Perskaitęs autoriaus tyrimais ir praktinėmis įžvalgomis paremtą tekstą, pagalvojau apie tą menamą personažą Arūną, kuris neriasi iš kailio bandydamas įlipti į visų jį supančių žmonių batus. Žinoma, kiekvienas turime mokėti panaudoti empatijos gebėjimą, tačiau pasak protingų žmonių, empatija turi tam tikras ribas. Tad kol mūsų herojui Arūnui netrūko kantrybė, kviečiu su jomis susipažinti.

Pirmoji riba: empatija (iš)vargina

Pagalbininkų profesijos, tokios kaip gydytojai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, hmm, koučingo specialistai yra ypatingai jautrios šiam apribojimui. Pasak tyrimų, šių profesijų atstovai yra lengviau pažeidžiami ir yra mažiau atsparūs stresui ypač tada, kai šių profesijų atstovams keliamas lūkestis demonstruoti aukštą empatijos lygį.

Kitaip tariant, ko jūs galite tikėtis iš pervargusios Šeškinės poliklinikos gydytojos, kuri per dieną priima dešimtis ligonių, kurie visi yra vienodai svarbūs ir visus juos ši gydytoja žmogiškai atjaučia? Nenorėčiau būti paskutinis jos pacientas jos darbo dienos pabaigoje.

Kartais panašius dalykus sakau ir savo klientams, kurie pageidauja mokymų jau šį mėnesį. Argumentas, kad jūs ko gero nenorėsite dirbti su dėstytoju, kuris prieš tai penkias dienas iš eilės atstovėjo auditorijoje, visada suveikia. Kiekvienam klientui, pacientui ar interesantui jūs reikalingi švieži, gerai nusiteikę ir išsivalę. Nes jiems reikia jūsų atjautos ir supratimo. Šie dalykai nutinka tik tada, kai jie yra nuoširdūs ir tikri.

Ne išimtis ir vadovai. Iš savo vadovo jūs laukiate, kad jis jus išgirs, supras ir niekada nepamirš, kaip kinta jūsų nuotaika. Kiek adekvatus toks lūkestis, žinant, kad vadovams tokių išgirdimų ir atjautimų tenka atiduoti dešimtis? Būtų neadekvatu tikėtis, kad mano minėti ir dar nepaminėti žmonės, pavyzdžiui slaugės, pašto ar banko klientų aptarnavimo skyriaus specialistai ar benamių prieglaudos darbuotojai visada bus mieli, šilti ir sukalbami. Ir ne esmė jų atlygis, tiesiog, pasak profesoriaus Adam Wayts daugelio žmonių gebėjimai demonstruoti empatiją yra riboti.

Antroji riba: empatija (iš)eikvoja pati save

Kuo daugiau empatijos Arūnas skirs savo darbuotojams ir nuolat gyvenimu nepatenkintam savo kolegai, tuo mažiau empatijos liks Arūno artimiesiems, kurie laukia iš jo besąlygiško atsidavimo ir rūpesčio vos tik jam grįžus po darbo namo. Suprasdamas situaciją, Arūnas stengiasi būti empatišku – jis siekia rodyti savo rūpestį ir dėmesį. Tyrėjai sako, kad mūsų pastangos būti empatišku yra ribotos ir jos gausiai eikvoja energiją.

Viena studija, kurioje dalyvavo 844 žmonės, atskleidė, kad kuo daugiau žmonės demonstruoja empatiško elgesio darbe (yra geras klausytojas, pasiūlo nuoširdžią pagalbą ir pan.), tuo mažiau šio elgesio jie demonstruoja būdami su artimaisiais. Pasak tyrime dalyvavusių žmonių, nors kiti kolegos jų demonstruojamą empatiją vertina labai palankiai, jie patys jaučiasi išsunkti ir negalintys patenkinti kitų žmonių poreikių.

Neabejoju, kad skaitytojui pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pavyzdžiui, jeigu dirbate lektoriumi ar esate vadovai, žinote, kad kuo daugiau savęs atiduodate grupėms arba klientams, tuo mažiau jūsų energijos tenka jūsų darbuotojams. Apie namiškius tokiu atveju net nekalbu, – pasakė man vienas pažįstamas vadovas, kurio paklausiau: ei, kaip tau šita problema, a?

Adam Wayts taip pat rašo apie vieną studiją, kuri atskleidė dar tamsesnę empatijos pusę – kuo daugiau empatijos žmonės demonstruoja vienai žmonių grupei, tuo daugiau agresijos jie yra linkę rodyti kitai grupei, kuriai jie neteikia jokios preferencijos. Turbūt esate girdėję savo vadovą sakant: man vienodai, kaip ten marketingas tvarkosi, man svarbu, kad mano komanda darytų rezultatus ir gerai jaustųsi.

Trečia riba: empatija (pa)žeidžia etiką

Tyrimai rodo, kad kuo daugiau žmogus demonstruoja empatijos kitam žmogui, tuo didesnė tikimybė, kad prireikus jis dėl to žmogaus pasielgs neetiškai. Pavyzdžiui, jeigu Arūnas demonstruoja didelę empatiją savo kolegai – atjaučia jį ir rūpinasi juo, o tas kolega daro klaidas, gali būti, kad Arūnas ims kolegą ginti ir sugalvos įtikinamų argumentų, kad apsaugotų kolegą nuo galimos rizikos, net jeigu tai pažeisdžia toje aplinkoje (grupėje, organizacijoje) galiojančius etikos standartus.

Kitaip tariant, ta empatija, kurią rodau tam tikriems žmonėms savo komandoje, gali pažeisti likusių žmonių interesus. Tikiu, kad pažįstate tą jausmą, kai kiti kolegos leidžia jums suprasti, jog jie nėra patenkinti tuo, kaip jūs skirstote savo dėmesį. Jie pastebi, kad vienais žmonėmis jūs rūpinatės labiau, kai tuo tarpu kiti tiek dėmesio iš jūsų nesulaukia.

Apibendrinant, galimybės demonstruoti empatiją yra ribotos. Dar daugiau, netinkamas (neadekvatus) empatijos demonstravimas gali pažeisti kitų suinteresuotų pusių interesus.

Ką daryti?

Žemiau išvardini patarimai galioja visiems, kurie užsiima žmonių vadyba ar siekia padėti kitiems žmonėms. Žinoma, kaip ir visi kiti įmanomi patarimai, taip ir šie turi savų apribojimų, tačiau, galbūt jie padės jums sugalvoti savo unikalius receptus.

Padalinkite užduotis. Vadovai turėtų pagalvoti, kokių su kitais žmonėmis susijusių darbų gali atsisakyti jų darbuotojai arba kaip tuos darbus reikėtų perskirstyti. Pavyzdžiui, jeigu jūsų geriausias vadybininkas visą save atiduoda klientams, ko gero neprašysite jo rūpintis įmonės vakarėliu, kur reikia apgalvoti kiekvieno žmogaus įtraukimą ir dar užimti svečius. Galbūt tam geriau tiks mažiau su išoriniais interesantais bendraujantis žmogus, kuris turi daugiau energijos vidiniams klientams aptarnauti. Suprantama, mano minėtas vadybininkas gali atrodyti visų galų meistras, nes jis veiklus ir žavus, tačiau šis žmogus turi ribotas galimybes rodyti empatiją.

Neprašykite aukotis. Empatijos deficitą pajaučiame tada, kai pastebime, kad kiti žmonės neatitinka mūsų lūkesčių. Pavyzdžiui, naujai į darbą priimtas kolega gali suvokti jus kaip pasikėlusį ir arogantišką žmogų, jeigu šiam žmogui neskirsite dėmesio. Jūs net nenutuokiate, kad tam žmogui jūsų dėmesio reikia, nes esate užimtas daugybe kitų malonių ir varginančių kontaktų su kitais žmonėmis. Problema tame, kad prie šių lūkesčių mes labai prisirišame ir tikimės, kad žmonės elgsis ir duos mums tai, ko mes norime. Išeitis gali slypėti suvokime, kad empatija gali būti visokia.

Jeigu laukiate žingsnio iš kito žmogaus, padarykite tą žingsnį pirmi. Pakeiskite savo lūkestį labiau nuosaikiu, pavyzdžiui, galbūt su kolega, kurį sunku pagauti biure, galima pabendrauti socialiniame tinkle? Tokių problemų būtų kur kas mažiau, jeigu gyvenimiškose situacijose vadovautumėmės win-win arba bendradarbiavimo strategija, kuri vietoje konfrontacijos siūlo susitarimus. Aš tau skirsiu savo dėmesį tačiau truputį vėliau, nes dabar esu susitaręs su kitu kolega ar klientu.

Leiskite atsikvėpti. Jeigu jūsų vadovas grįžo į biurą po susitikimų maratono, leiskite jam persijungti, atsikvėpti. Nebėkite prie jo su savo rūpesčiais, kol jis nepasiruošė būti jūsų. Lygiai taip pat, vadovai, kurie iš savo darbuotojų reikalaujate susikalbėjimo ir susiklausymo su kitais komandos nariais, įsigilinkite į tų žmonių poreikius ir leiskite jiems kartais neatiduoti savęs visų, nes tada tų žmonių neteksite ilgam.

Žinoma, galima sakyti, kad empatija yra natūralus, įprogramuotas gebėjimas ir visas šis tekstas yra kažkos arogantiškas išsikalinėjimas, tačiau vėl gi – problema ne empatijos kiekyje, o pastangose empatiją išreikšti. Šioms pastangoms reikia daug energijos, o ji yra ribota, kaip kad kava jūsų puodelyje ar pinigai kišenėje.

Taigi, jeigu žmonėms reikia persikrauti, atgauti jėgas ir iš naujo susitelkti, suteikite jiems progą. Žinodamas šiuos apribojimus mokymų metu laikausi vienos taisyklės. Beveik visada pertraukas praleidžiu vienas, nes pertrauka yra tiek mokymų dalyviams, tiek ir man. Galbūt jiems būtų smagu su manimi pasišnekučiuoti ir neretai mes tai padarome, tačiau stengiuosi, kad po penkiolikos minučių atsistojęs prieš auditoriją vėl būčiau kupinas jėgų ir galėčiau atiduoti savęs tiek, kiek tik maksimaliai galiu.

Tikiu, kad tokių profesijų žmonės turi atiduoti save pilnai, tačiau tuo pat metu jie turi mokėti save taupyti, nes atiduoti galima tik tada, kai leidi vidiniams resursams atsistatyti. Visas miškas iš karto nekertamas, reikia leisti jam atsigauti. Žmonės taip pat yra gyvi sutvėrimai, o ne monstrai ar robotai, kurie veikia varomi ličio baterijų. Kalbant apie koučingo specialistus, geresnių patarimų kaip riboti koučingo sesijų skaičių per dieną ir reguliariai lankytis supervizijose šiandien neturiu.

Apibendrinant, empatija – būtinas kiekvienų santykių ingredientas. Tačiau pastangos demonstruoti empatiją turi ribas. Taupykite save ir suteikite galimybę kitiems taupyti save. O kai jausitės žvalūs ir energingi, nepamirškite pasiteirauti, kaip laikosi buhalterė Diana iš antro aukšto, kaip sekasi valytojai Danutei, kokius rūpesčius galėtumėte padėti nusimesti jautriajam kolegai ir kaip galėtume padėti Arūnui susitvarkyti su reikalais, kai jam trūksta jėgų.

One comment on “Tamsioji empatijos pusė arba kaip taupyti save ir kitus

  1. Ačiū, puikus straipsnis!

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 10.0/10 (1 vote cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.