Pykstame nuolat ir tai normalu. Pykstame ant savęs ar kitų žmonių. Pykstame ant nesusiklosčiusių aplinkybių ar sunkumų, kurie kliudo įgyvendinti norimus pokyčius. Vis galvoju, kad pyktis – negatyvi emocija, neretai skatinanti mus daryti kvailus dalykus. Mes linkę pyktį slėpti, dangstyti jį kitais jausmais ar  apsimesti ir nepastebėti kai pyksta kiti. Iš kitos pusės, kai kurie tyrimai rodo, kad pykti yra normalu, sveika ir kartais net labai naudinga. Čia noriu pasidalinti keliomis įžvalgomis iš mokslinių studijų, kurios teigia, kad pyktis gali būti konstruktyvi, pozityvius pokyčius skatinanti emocija.

Pyktis motyvuoja

Tikriausiai esate girdėję posakį, kad pyktį galima paversti pozityvia energija. Psichologai teigia, kad pyktis pats savaime yra pozityvi, veikti motyvuojanti jėga. Aarts eksperimentas (2000) parodė, kad tie žmonės, kurie jautė pyktį, buvo labiau motyvuoti siekti savo tikslų, nei tie, kurie pykčio nejautė. Rašydamas šį sakinį, prisiminiau vieną koučingo klientą. Kalbėdamas apie norimus pokyčius jis gana stipriai pyko ant savęs, vis kartojo, kaip jį erzina jo neveiklumas. Klausydamasis šio žmogaus saviironijos išgirdau, kaip jis pats greitai įvardijo veiksmus savo iškeltam klausimui spręsti.

Pykstantys žmonės yra didesni optimistai

Tai gali skambėti keistai, tačiau pykstančius žmones galime asocijuoti su laimingais žmonėmis. Lerner tyrimas (2003) atskleidė, kad pyktį jaučiantys žmonės į grėsmes žiūri labiau optimistiškai, nei tie, kurie šių grėsmių atžvilgiu jaučia baimę. Pastaruoju atveju tyrėjai daro išvadą, kad baimė mus demotyvyuoja, tuo tarpu pyktis skatina pokyčius vertinti optimistiškiau. Vėl grįžtu į koučingo pokalbius. Pats pastebėjau, kad kai su klientais kalbamės apie jų pokyčius, tie, kurie apie juos kalba baimingai, prisiima mažiau atsakomybės keistis, o tie, kurie jaučia pyktį ar susierzinimą savo neveiklumu, pokyčių imasi drąsiau.

Pyktis gerina santykius

Baumeister studja (2000) rodo, kad paslėptas pyktis daro žalą santykiams, o konstruktyvus pyktis šiuos santykius gali sutvirtinti. Pyktis mus žaloja ne tik dėl to, kad jaučiame emocinę įtampą, tačiau svarbiausia – apie mūsų pyktį nesužino tie, kas dalyvauja koflikte. Paslėptas pyktis arba vengimas spręsti konfliktą atitolina mus nuo konstruktyvių bendradarbiaujančių veiksmų. Įvardiję pykčio priežastis sau ir kitam žmogui, galime pradėti spręsti įsisenėjusias tarpusavio santykių problemas. Koučingo pokalbių metu neretai su klientais aptariame jų santykius su kitais žmonėmis. Beveik visada pašnekovai sako, kad geriausia veiksmų strategija – įvardinti kitiems žmonėms, kaip jie jaučiasi ir spręsti tai, kas buvo slepiama ar užgniaužta.

Pyktis skatina geriau pažinti save

Kassinove studija (1997) rodo, kad didelė dalis žmonių pykčio akivaizdoje įvardija geriau pažinę save. Jei žmogus aiškiai suvokia savo pykčio priežastis, tai jis gebės atrasti konstruktyvius veiksmus spręsti susiklosčiusią situaciją. Pyktį taip pat galime apibrėžti ir kaip signalą, kad esama situacija nebegali būti toleruojama ir turi būti čia pat sprendžiama. Neretai koučingo pokalbiuose pašnekovui tereikia giliau įsisąmoninti savo reakcijas, suprasti savo elgesio priežastis ir išeitis pasirodo ranka pasiekiama. Tad verta savęs klausti: Dėl ko ir ant ko aš pykstu? Kas skatina mano pyktį? Kokią kitą reakciją aš galiu pasirinkti? Kokias išeitis iš šios situacijos matau? Kokia šios problemos dalis esu aš? Nuo ko pradėsiu spręsti šią situaciją?

Nors įvardijau keletą pykčio privalumų, pyktis kaip ir daugelis kitų emocijų gali būti destruktyvus. Pyktis laikomas viena pavojingiausių emocijų, nes yra mažiausiai pasiduoda kontrolei. Tiek pyktis, tiek ir kitos emocijos turi savo „šviesiąsias“ ir „tamsiąsias“ puses. Čia slypi mūsų patiriamų jausmų paradoksalumas – laimingas žmogus ne visada bus geras, o pykstantis ne visada bus blogas. Kokias emocijas bepatirtume, jas turime vertinti objektyviai. Tik įsisąmoninę savo emocijas išnaudosime jas savo tobulėjimui. Tad…Kas yra mano pyktis ir ko galiu iš jo išmokti?  

One comment on “Pyktis: ko jis mus moko?

  1. Aš visuomet stebiu pykstančius vaikus. Jie neslepia, nemoka slėpti (na jei neišmokė suaugę). Ir iš tiesų kad ir kaip būna sunku pakelti vaiko pykčio proveržį, bet situaciją visad būna aiški, ją galima čia ir dabar spręsti, nes emocijos kaip ant delno matyti. Ir kas nuostabiausia, kad pyksta pyksta, o po to nustoja ir vėl šypsosi iki ausų lyg niekur nieko. Fenomenas.
    Suaugę jau kitaip… su visokiais apdirbtais gebėjimais, slėpiniais ir t.t. Dėl to ir būna, kad tie, kas pyksta, neslepia ir po to imasi veiksmų, pyktį išnaudoja konstruktyviai. Nes jį išgyvenę eina pirmyn (čia aš apie normalius atvejus).
    Manau ir visuomenės nuostatos neigiamai prisideda prie pykčio išgyvenimo. Nes nuo mažų dienų jis slopinamas, vis bandoma įkalti į galvą, kad pykti (ar verkti) yra blogai. Manau reikėtų dažniau vaikus mokyti susidoroti su pykčiu, juk tai viena bazinių emocijų! Ir suaugę būtų konstruktyvesni tuomet…

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 8.7/10 (3 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.