Kartą seminare diskutuojant apie vadovų tobulėjimą, viena vadovė atsilošė kėdėje, nusiėmė akinius ir pusiau rimtai, pusiau juokais skėlė: o, klausykite, gal galima nors vieną dieną netobulėti? Auditorija krito iš juoko, nes iki tol vykusi diskusija buvo tokia rimta, kad net Sokratą iš kapo būtų prikėlusi.

Kasdien po kelis kartus socialiniuose tinkluose peržiūriu naujienų srautą. Kiekvieną dieną įvairiomis formomis mane pasiekia pasiūlymai tobulėti. Tiek tiesioginiai (ateik į mokymus), tiek gerai užmaskuoti (paskaityk straipsnį, kur parašyta kas dar kas su tavimi negerai ir jau tada ateik į mokymus).

Štai kolega raito tekstą, nagrinėjantį asmeninio efektyvumo ir produktyvumo bėdas. Paskui straipsnio gale pasiūlo ateiti į jo mokymus, po kurių mano efektyvumas kažkiek ten paaugs. Kita kolegė sako, kad reikia būti atviram savo patirčiai, kelti ambicingus tikslus ir beatodairiškai jų siekti. Nieko nėra neįmanomo.

Užeinu į profesinę grupę, vieną, kitą, o ten jau nuo vakar kaba nauji pasiūlymai ateiti į daugybę mokymų. Pradedu galvoti, kad galbūt su manimi kažkas negerai. Dvasiniame lygyje negerai. Kūno lygyje netvarkoj. Bendravimo dimensijos pažeistos. Su kosmosu ryšys trūkinėja. Jaučiu, kaip virš mano galvos pakimba toks asmeninio efektyvumo problematikos balionas, ant kurio parašyta tobulėk arba mirk! Jau nebeaišku, apie ką čia reikėtų tobulėti ir kame, aišku tik viena – žmogau, esi netobulas ir turi ką nors daryti. Dabar, nes vietų skaičius ribotas. Metei rūkyti? Mesk dar kartą! Gyveni gražų gyvenimą? Ne toks jau jis gražus. Viskas tvarkoje su antrąja puse? O gal ne?

Naujojo amžiaus judėjimai sukūrė žmogaus ribotumo (o kartu ir beribio potencialo) mitą bei suformavo ne visai tikrą poreikį tobulėti taip, kad šis tobulėjimo siekis taptų platforma mokymų ir kitokios medžiagos pardavimui. Kitaip tariant, susiformavo dvi nuostatos: pirma, kad žmogus yra netobulas, antra, kad tobulėjimui ribų nėra. Taigi atsirado ir tas tarpas nuo dabartinio aš iki trokštamo aš.

Jeigu pastoviai į galvą kali žmogui, kad kažkas su juo negerai, jis tuo galų gale patikės. Kai patikės, pradės ieškoti sprendimo ir nusipirks vienus ar kitus kursus. Skamba kaip geras verslo planas ir tai yra geras verslo planas. Juk ir pardavimuose taip pat – surandi pas klientą problemą ir tada siūlai pirkti sprendimą. Kuo didesnį tarpą tarp dabartinio aš ir trokštamo aš padarysime, tuo labiau sustiprinsime žmogaus intenciją keistis ir už tai susimokėti.

Žiūrėkite, nieko blogo tame nėra. Jeigu kažkas sukūrė naują praktiką ir nori ja pasidalinti su kitais žmonėmis, viskas yra ir bus gerai. Gal iš tiesų ta nauja metodika sutaupo tris valandas per parą ar nuramina taip, kad atėjus į darbą ryte nesinori niekam duoti į galvą. Esmė tame, kad ta pritempta paskata tobulėti sukuria neadekvatų polinkį ieškoti problemų ten, kur jų nebūtinai yra.

Pradėjote lankyti meditacijos (tik pavyzdys) kursus. Pasikalbėję su bičiuliu supratote, kad jis lanko geresnius meditacijos (tik pavyzdys) kursus. Tas nesmagus jausmas, kad kažkas medituoja patogiau, neapleidžia. O gal geriau reikėjo užsirašyti į kokią kitą praktiką? O gal būtų užtekę knygos?

Bandau pasakyti du dalykus.

Pirma, šiuolaikinės tobulėjimo skatinimo iniciatyvos suformavo stresą varantį ir pritemptą poreikį tobulėti (atsižvelgiant į tai, kas siūloma ir apie ką rašoma, su manimi tikrai kažkas negerai).

Antra, aplinkoje siūloma tiek tobulėjimo būdų, kad pasirinkti tai, kas galbūt tiktų, yra taip pat sudėtinga, kaip šiuolaikiniam dvyliktokui keblu išsirinkti, kurioje pasaulio šalyje jis studijuos ir kokį appsą jis vėliau kurs.

Taip ir sėdžiu va, vienas. Scrolinu ekraną žemyn su visokiais pasiūlymais augti ir nežinau, ką daryti. Kelionė į Indiją? Nueiti į kaimynystėje esančią dvasinių rytų praktikų studiją? Įvaldyti dar vieną asmenybės pažinimo profilį? Pažiūrėti penkis interviu su guru?

Galvoju apie organizacijas, nes ten klostosi panaši situacija. Žmonės jau yra dalyvavę tiekoje mokymų, kad nuostata na, kuo dar mane nustebinsite? įsigalėjo labai stipriai. Virvėmis visi jau lipo. Baidarėmis plaukė. Plaustus statė ir raistuose klimpo. Kas dar? Kaip nepasiklysti šioje pasiūlymų tobulėti ir augti jūroje?

Galvoju, kad tiems žmonėms, kurie jau jaučiasi visur buvę ir viską matę, kurie tokie racionaliai skeptiški, galbūt padėtų mintis, kad į save nebe dėti reikia, bet iš savęs išimti ir žiūrėti, ką ten jie turi. Kitaip tariant, reikėtų ieškoti, ne kokiu dar išoriniu dirgikliu save nustebinti, bet pradėti mokytis iš savo sukauptos patirties.

Gausybės žinių vaikymasis ir vėliau negebėjimas jų pritaikyti nutinka dėl laiko ir erdvės refleksijai trūkumo. Tuo tarpu tos ugdymo iniciatyvos, kurios skatina refleksiją, leidžia žmogui tiesiog sustoti ir pasidaryti išvadas iš savo sukauptos patirties. Pavyzdžiui, įmonėms, kurios suka galvą, kuo dar nustebinti savo žmones, siūlau organizuoti gilias valdomas diskusijas, kurių metu jie keltų savo rūpesčius į paviršių ne pagal primestą programą, tačiau pagal laisvą ir mažai struktūruotą formatą. Reikalinga sudaryti galimybę tuos rūpesčius aptarti ne vien tik su ekspertais iš išorės, tačiau, svarbiausia, dalintis patirtimi tarpusavyje.

Tobulėjimo iniciatyvų paklausa sukelia kitą liūdesį. Ar jums teko girdėti apie netikros vilties sindromą (angl. false hope sindrome)? Šį sindromą patiriantys žmonės būna linkę nerealistiškai vertinti savo galimybes keistis. Kitaip tariant, žmonės kartais tiek įtiki savo galimybėmis keistis (o tas galimybes labai stipriai skatina šiuolaikinė aplinka), kad dėl savo pernelyg didelio (pasi)tikėjimo neįvertina asmeninių galimybių tą padaryti. Gal gruboką pavyzdį pateiksiu, bet kiek žmonių, nuėjusių į kursus, kaip tapti milijonieriumi, tapo milijonieriais? Na gerai, kiek iš jų ženkliai pasididino pajamas? Tokių mokymų rengėjai puikiai išmano netikros vilties sindromą ir lengvai tokią viltį kuria.

Galite man prieštarauti ir pateikti pavydžių, kad nieko nėra neįmanomo ir aš su jumis sutiksiu. Ko gero, pateiksite man pavyzdį apie tą vyruką be kojų ir rankų, kuris daro įvairius triukus ir laimingai gyvena. Sutinku, unikalus bičas. Pateiksite man kokio nors gerbiamo ir daug pasiekusio sportininko pavyzdį. Nuskambės ir kokio nors galybę pinigų uždirbusio lyderio pavyzdys. Sutinku, unikalūs bičai. Sutinku, nes tie pavyzdžiai tikri ir akivaizdūs, tačiau čia yra vienas niuansas – tie pavyzdžiai galioja būtent tiems žmonėms. Jų pavyzdžiai įkvepia, sutinku, tačiau jie nebūtinai atitinka jūsų, mano, ar kaimyno iš antro buto galimybes ir gebėjimus.

Na gerai, nereikia taip liūdnai, ką aš čia? Finalizuojam.

Pirma, užuot ieškojus, ką dar į save įdėti (nes vis tiek nebus laiko ir galimybių to panaudoti, nes vėl lėksime į save ko nors įdėti), pabandykime išimti tai, ką turime ir tai įvertinti. Tam puikiai padės pokalbis su mąstymo partneriu, nelygu, ar tai geras koučingo specialistas, psichologas ar mentorius.

Antra, geriau patiems vertinti savo galimybes realistiškai, kad netektų nusivilti tuo, ką jums bruka tie, kurie kuria netikrą viltį. Jei nepasieksite to ambicingo tikslo, tai gali reikšti, kad tas tikslas (dar) ne jums.

Trečia, nors grįžtamasis ryšys yra svarbi augimo prielaida, visi tik siūlyčiau labiau patiems spręsti, ką jums reikia tobulinti ir kodėl. Jeigu kažkas primygtinai siūlo jums kelti savo efektyvumą, pagalvokite, ar tai iš tikrųjų apie jus? Gal gi nieko neatsitiks su jūsų gyvenimu, jeigu dvi valandas per savaitę tiesiog pagulėsite ant sofutės. Taip, per tas dvi valandas galėjote parašyti kokį nors straipsnį ar ką kitą nuveikti, tačiau, jeigu tas gulėjimas ant sofutės jums buvo prasmingas (pailsėjote fiziškai, pavyzdžiui), tai nėra čia ko gilintis. Va jūsų efektyvumo receptas – geras poilsis.

Ketvirta, ir tai bus ko gero geriausia, ką šiuo straipsniu norėjau pasakyti – pasidarykite pertraukas nuo tobulėjimo. Sugalvokite kokią nors antitobulėjimo veiklą. Tai labai padeda tobulėjimui, nes padaro vietos galvoje.

5 comments on “Prašau, leiskite bent vieną dieną netobulėti!

  1. Andrius on said:

    Vieno filmo herojai sakė vienas kitam „чтоб ты жил на одну зарплату“ , panašu jog greitai turėsime savo „‘prakeikimo“ versiją „kad tu vis tobulėtum ir tobulėtum, ir galo nematytum..“

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 9.8/10 (5 votes cast)
  2. „Taip ir sėdžiu va, vienas. Scrolinu ekraną žemyn su visokiais pasiūlymais augti ir nežinau, ką daryti. Kelionė į Indiją? Nueiti į kaimynystėje esančią dvasinių rytų praktikų studiją? Įvaldyti dar vieną asmenybės pažinimo profilį? Pažiūrėti penkis interviu su guru?“ TOTALI aš! :D

    Kaip vienas blogeris rašė – tobulėjimas kartais yra kaip masturbacija. Vis ratu, ratu… Ratu :)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 9.8/10 (5 votes cast)
  3. Svajone on said:

    Aciu uz straipsni , nuosirdziai aciu!

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 10.0/10 (1 vote cast)
  4. Super straipsnis, labai taiklu:)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  5. Debesyla on said:

    O, labai patiko! Skaidrus požiūris į augimą :)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.