Keliu sau klausimą, kurio žmogaus mokymasis vertingesnis. Ar to, kuris pasiekęs tikslą, klausė ką aš iš to gavau ir kaip man gauti daugiau?, ar to, kuris pasiekęs tą patį, teiravosi ką aš išmokau šiame kelyje ir kuo aš tapau pasiekęs šį tikslą?

Tikslai yra reikalingi, jų neginčiju. Kaip gi kitaip naviguotume gyvenime? Mane kur kas labiau intriguoja mūsų požiūris į tikslus ir tai, kaip mes elgiamės su jais.

Mano kuklia nuomone, sėkmingi žmonės yra ne tie, kurie ką nors gauna pasiekę savo tikslą, o tie, kurie įgyvendinę savo siekius, tampa kitokiais. Sėkmingos organizacijos – ne tos, kurios vertina tik pasiektą rezultatą, o tos, kurios geba pasimokyti iš proceso kurį rinkosi tikslui pasiekti.  Jei organizacija orientuosis vien tik į norimą gauti rezultatą, vargu ar ją galėsime vadinti besimokančia. Beatodairiškas rezultato siekimas apribos žmonių galimybes vertinti savo veiksmus ir mokytis iš proceso kuriuo vadovaudamiesi jie ėjo link numatyto tikslo.

Paklauskime kokios nors organizacijos darbuotojų, kurie į metų pabaigą yra taip pavargę, kad tesirūpina tik galutine savo rezultatų eilute. Vargu ar jie turi galimybę sustoti ir apmąstyti savo veiksmus. Jų vadovai dar labiau susiėmę už galvų ir į bet kokią refleksiją moja ranka – mokysimės, kai turėsime tam laiko! O kur dar boso pranešimas per korporatyvinį Kalėdų vakarėlį: šiemet dirbome daug, tačiau kitais metais turėsime siekti dar geresnių rezultatų! Galvoju, ar kuris nors bosas per tokį vakarėlį pranešė kokias pamokas jis ar jo komanda išmoko arba kuo per šiuos metus tapo visa šių gražių žmonių kompanija.

Rezultatai mus maitina ir aš neginčiju tikslų bei rezultatų svarbos. Kas mane neramina, tai kiek dėmesio mes skiriame keliui, kuriuo einame iki laukiamų rezultatų. Kai tik nustatome tikslą, savo dėmesį nuo jo turime perkelti į būdus ir galimybes, kurias renkamės šiam tikslui pasiekti.

Pavyzdžiui, daugumai mūsų pasitaikė parduotuvėje nupirkti ne tą drabužį kurio iš tiesų norėjome. Na, suklydome. Ach, nesėkmė! Iš tiesų reikia kaltinti ne klaidos faktą, o patį sprendimo priėmimo procesą. Gal paskubėjome. Gal nebuvome dėmesingi.  Gal pasidavėme impulsui arba kaip tik, užtrukome analizuodami prekės pliusus ir minusus… Juk iš tiesų mus pavedė būdas, kuriuo rėmėmės priimdami klaidingą sprendimą. Taigi, turime ginčyti ne rezultatą, o sprendimo priėmimo procesą. Būtent šis procesas ir yra mūsų mokymosi objektas bei išmokimų šaltinis.

Tie žmonės ar organizacijos, kurie siekdami tikslų skiria dėmesio pačiam procesui turi daugiau galimybių mokytis. Jų mokymasis yra vertingesnis, nes yra gilesnis ir atidesnis.  Jei kokia nors komanda organizacijoje lėks lyg akis išdegusi link tikslo, ji rizikuoja prarasti galimybę mokytis. Nekreipdama dėmesio į procesą, ji negalės įvertinti pasirinktų darbo būdų, tarpusavio santykių, darbų pasidalijimo, įsisenėjusių nesutarimų ar kitų kliūčių. O juk būtent tai apsprendžia rezultato sėkmę. Kas mes esame ir kaip mes dirbame kartu?, – vienas esminių klausimų, kuriuos užduočiau neefektyviai komandai.

Ir dabar suprantu, kad koučingas yra ne tikslo siekimo priemonė, kaip kad reklamuojama. Koučingas –  mokymosi priemonė, kuria galime naudotis būdami tikslo siekimo procese. Energingas, tikslo siekiantis žmogus pasieks jį ir be koučingo. Efektyvi organizacija taip pat įgyvendins savo siekius. Tačiau koučingas gali padėti mokytis čia ir dabar. Kol dar nepadarėme klaidų. Kol dar neišnaudojome visos energijos. Kol dar galime pasinaudoti gerąja patirtimi.

VN:F [1.9.10_1130]
Rating: +4 (from 6 votes)

8 comments on “Pasiekiau ko norėjau: kaip patobulėjau?

  1. Ačiū. Geras tekstas ir viskam pritariu. Šalia to manau, kad taip pat žmogui labai svarbūs uždaviniai, kuriuos jis nusibrėžia siekdamas tikslo. Ir mano galva koučingas labai svarbus šiame procese, nes kai uždaviniai teisingi, tikslas įkandamas ir ko gero sugaištama mažiau laiko ar mažiau jo švaistoma veltui. Manau, kad mokymasis kelyje yra vienas iš koučingo elementų, jis, bent jau taip suprantu, suteikia galimybę padėti žmogui susiformuluoti klausimus sau, paversti juos uždaviniais įvertinus esamas pamokas ir pan…

    labai pritariu, kad ne tikslo pasiekimas kaip faktas svarbiausia (aišku, tai svarbu, antraip kam siekti?), bet kaip tą padarėme, ką sužinojom, kas pasikeitė, kaip pasikeitėm mes. čia iš vis gyvenimo esmė ko gero. ir gal koučingas ir leidžia prie tos esmės prisiliesti labiau?

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 10.0/10 (1 vote cast)
  2. Ačiū, Tomai, už puikų straipsnį. Tikrai yra apie ką pamąstyti…
    Visgi man labai įdomi ir kita šito reikalo pusė – kodėl kartais pasiekus tai, ko taip labai norėjai ir siekiai, staiga tas pasiektas tikslas nebeteikia jokio džiaugsmo? Ir tarsi suvoki, kad ir procesas buvo vertingas – išmokai kažką naujo, įrodei sau, kad gali daugiau, ir rezultatas toks, kokio tikėjais… O nedžiugina, nors tu ką. Gal iš tokios situacijos taip pat galima kažko išmokti?

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
    • Tomas Misiukonis on said:

      Justina, ačiū! Diana, dėkui! Manau, kad tai natūrali reakcija žmogaus, kuris mokėsi ne iš tikslo, o iš proceso. Tie, kas mokosi pastaruoju būdu, nesustoja ties pasiektu tikslu ir mano manymu čia tikslas tampa ne galutiniu tašku, tik tarpiniu/pasimatavimo tašku link kažko daugiau. Galbūt tas nedidelis nusivylimas nutinka dėl to, kad žmogus dar nėra radęs kito tikslo, kito žingsnio?

      VN:F [1.9.10_1130]
      Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  3. Hm, o gal nusivylimas aplanko tuomet, kai tikslo pasiekimui natūraliai atsiranda lūkestis „na jau kai tai padarysiu ar tą įveiksiu, bus wow“. Ir staiga pajunti, kad nėra tos pakylėtos emocijos. Kad procesas vežė, įkvėpė, o pasiekus tikslą nesijaučia jau tokio pakylėjimo… dėl to kyla klausimas, kam reikalingi tikslai? Krypčiai, savo veiksmų struktūrai? Jei taip, vadinasi didžiausią džiaugsmą ir teiks procesas, o esant rezultatui sustoji, apmąstai ir eini toliau. O pats faktas, tas tikslas kaip toks, ta siekiamybė per se tampa nebesvarbi… na čia aš filosofuoju. Trumpai – nedėčiau emocinių lūkesčių į patį tikslą, o naudočiau jį kaip savo veiksmų, gyvenimo tarpsnio, vizijos struktūrinį vienetą. Ir… kuo labiau spausčiau iš proceso :) A, dar gal ir motyvacijos kryptis svarbi – kas į rezultatą, kas į procesą, kas į galią :)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 10.0/10 (1 vote cast)
  4. Labai įdomios mintys.. Visiškai sutinku, kad tikslai turi būti tik tarpinės stotelės link kažko didesnio. O jei dar tas didesnis siejasi su pamatinėmis vertybėmis…
    O va su lūkesčiais jau kebliau :) Labai sunku jų neturėti, nes bent jau man jie viena stipriausių varomųjų jėgų. Ir, tikriausiai, nepasitenkinimo šaltinių, kai jie perdėti… Kita vertus, juk ir koučinge stengiamasi apimti siekiamo tikslo emocinius aspektus, pvz. klausiant žmogaus kaip jis jausis, kai tai pasieks? kas bus kitaip? Galbūt tokie klausimai ir sukelia tam tikrus lukesčius, nes prisigalvoji visokių „wow“, o po to matai, kad toli gražu…

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  5. Na aš drįsčiau abejoti ar koučinge yra klausiama taip, kad žmogui skatinti papildomus lūkesčius, kas mano galva yra negerai… Gal orientuojamasi labiau į įžvalgas, išmokimus ir uždavinius kėlimą? Juk kalbėti apie tai, kaip aš kažkada jausiuosi, ar vertinga?.. gal kalbama apie tai, ką man duos tas rezultatas, dėl ko aš turėčiau jo siekti? Bet ne iš emocijų taško? Čia reikėtų jau Tomai, kad paaiškintum. :)

    O šiaip neseniai žiūrėjau vieną filmą 2009 metų Soul kitchen. Nu geras, vokiečių kūrybos. Rekomenduoju pažiūrėti. Komiška, prasminga, ten ir tikslai, ir nesėkmės, ir atsitiktinumai, ir šiaip – gyvenimo ironija.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
    • Tomas Misiukonis on said:

      Justina, koučinge pašnekovo klausiame tokių klausimų kai prašome jo įsivaizduoti norimą situaciją. Kai kurie žmonės net ją nupiešia. Tokia tikslo vizualizacija parodo žmogaus galimybes ir resursus, jam juos būna lengviau įsisąmoninti. Ir svarbiausia tokia vizualizacija parodo ne tik tai, ką žmogus nori pasiekti (tikslą), tačiau ir tai, ką jis daro (procesą). Vienas mano pašnekovas nupiešė save skrendantį oro balionu. Mes turėjome naudingą laiką kai kalbėjomės apie metaforą – SKRYDĮ. Tai buvo jo kelias iki tikslo.

      VN:F [1.9.10_1130]
      Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  6. Prieš skaitydama šį straipsnelį, vis bandžiau teisingai suprasti pavadinimo klausimą – „Pasiekiau, ko norėjau: kaip patobulėjau?“… Tuomet perskaičiau visą straipsnelį ir vėl grįžau prie pavadinimo ir pirmosios pastraipos… Ir susimąsčiau… :) Manau, kad bet kada bet kuriuo atveju tikslo siekimas jau savaime ir tobulėjimo procesas (atsako į klausimą „ko išmokau“). Trumpalaikių ar ilgalaikių tikslų, šių metų ar pastarųjų penkių metų tikslo siekdami mes nuolat augame, nuolat tobulėjame, nuolat persiimame kažko naujo, „kitoniško“. Tad manau, kad tobulėjimas visada yra. Nebūtinai jis apčiuopiamas konkrečiais, įvardijamais rezultatais. Kartais tobulėjame viduje, dvasiškai, tobulėjame brandesniu požiūriu, tobulėjame atsparumu pokyčiams, iššūkiams, tobulėjime gebėjimu priimti naujus sprendimus ir eiti į priekį, tobulėjame pažindami žmones ir atpažindami situacijas, tobulėjame numatydami veiksmus ir situacijas, ir pan.
    Kita vertus, pavadinime keliamas klausimas „kaip patobulėjau“, kuris reikalauja atsakyti būdvardžiais, t. y. kaip – gerai, gražiai, protingai, nuostabiai, pilnavertiškai, jausmingai, pelningai, paviršutiniškai ar giliai, prasmingai ir pan. (kiekvienam, matyt, saviti būdvardžiai). Kaip įvertinti tą „kaip“, kuris nevisada pamatuojamas? Iš gauto rezultato? Iš pasiekto tikslo pasekmių? Įvertinant praradimus?.. Matyt, taip ir būtų, kad pamatuodami pasiektą tikslą pagal svarbą mūsų gyvenimo kontekste ir pamatuodami „išorinius“, pakeliui mums pasitaikiusius kliuvinius ar kaip tik, palengvinusius veiksnius, galime vertinti, kaip patobulėjome.
    Trečia vertus, toks sprendimo ieškojimas man priminė vieną iš sprendimo priėmimo teorijų, kurioje keliamas naudos ir kainos santykio klausimas siekiant tikslo. T.y. priimant sprendimus ir galvojant, kiek, kaip tai prasminga, matuojama nauda ir kaina, kurios atsako į klausimus „Aš išlošiu (nauda) – aš pralošiu (kaina)“; „kiti išlošia (nauda) – kiti pralošia (kaina)“; „Patenkintas savimi (nauda) – nepatenkintas savimi (kaina)“ ir „Kiti pritaria (nauda) – kiti nepritaria (kaina)“. Svarstau, kad gal tokiu būdu matuojant ir būtų galima aiškiau atsakyti bei išmatuoti, KAIP vis tik patobulėjome? :)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.