Kas gali būti geriau?, – tokį klausimą koučingo specialistai užduoda žmonėms, kurie koučingo pokalbiuose sako: žinai, viskas kaip ir gerai, bet kažko trūksta, kažkas ne taip… Šis klausimas padeda susitelkti ne į problemas (nes net ir negrabiai jų ieškant, jų rastume apsčiai), bet į ateities perspektyvą. Apgalvodamas šį klausimą žmogus išsako preliminarias idėjas ir galimus sprendimus, kuriuos jis pavers savo praktika.

Šis straipsnis yra mano asmeninis bandymas pasvarstyti, kaip yra su koučingu Lietuvoje ir, kas su juo gali būti geriau. Šio straipsnio tikslas – paskatinti diskusiją koučingo specialistų bei entuziastų tarpe. Šiame straipsnyje iškėliau ne visus klausimus ir ne į visus atsakiau, tačiau galbūt tą norės padaryti skaitytojai.

Kad mano mintys nebūtų tokios vienišos, prieš kurdamas šį tekstą kreipiausi į kelis aktyvius koučingo kolegas ir bendražygius, kurie padėjo suformuluoti daugumą čia pateikiamų žinučių. Ačiū Aistei Dromantaitei, Danguolei Kraskauskienei, Andriui Jarašiūnui, Giedrei Lesmaitytei ir Ievai Lunskienei. Jūs rasite save tiek šio straipsnio eilutėse, tiek tarp jų.

Kokios koučingo organizacijos reikia Lietuvai?

Paprastai kiekvienos profesijos ar interesų grupės atstovai jungiasi į bendruomenes ar formalias asociacijas, kad visi kartu jaustųsi stipresni ir pasiektų daugiau. Taip buvo ir yra su koučingo profesija, kurią Lietuvoje nuo pat pradžių atstovavo koučingo specialistų asociacija ICF (International Coach Federation) Lietuva. Pasaulyje organizacija ICF Global jungia daugiau kaip 20 000 narių ir yra sukūrusi stiprią bei nuolat tobulinamą koučingo specialistų sertifikavimo sistemą.

Nei vienas koučingo specialistas neabejoja, kad Lietuvai reikia šeimininkiškos ir dinamiškos koučingo organizacijos, kuri rūpintųsi koučingo plėtra ir sklaida. Tai dariusi vienintelė nešališka ir kiek įmanoma nuo privačių verslo interesų laisva ICF Lietuva, šiuo metu sumenko ir prarado tiek savo žavesį, tiek įtaką. Tai nutiko dėl keleto objektyvių priežasčių. Skaityti daugiau…

Neįmanoma sužinoti apie čiaudėjimą, jeigu niekas aplinkui nečiaudo

Mikė Pūkuotukas

Dažnai sulaukiu pasiteiravimų, ką daryti, kad tapti koučingo specialistu? Kaskart suglumstu, nes man regis klausiantys labai gerai žino atsakymą – reikia mokytis, praktikuoti koučingą ir vieną dieną pasakyti sau, kad aš jau tapau tuo, kuo norėjau tapti. Deja, toks atsakymas yra pernelyg lengvas. Nesu tikras, ar šis klausimas yra gerai formuluojamas? Galbūt reikėtų klausti – kas manęs laukia koučingo karjeros kelyje ir ką man su tuo daryti?

Man lengva kalbėti, nes tik po septynerių metų praktikos man stuktelėjo į galvą, kad karjeros pradžioje būčiau klausęs būtent taip. Vieną dieną bėgdamas Neries pakrante bandžiau išvengti armatūros strypų ir suskaldytų betono blokų. Tuo pat metu man toptelėjo mintis, kad galiu su skaitytojais pasidalinti tais sunkumais, kurie man bei daugeliui kitų koučingo specialistų buvo neišvengiami kelyje į tobulėjimą. Jeigu žemiau pateikti dalykai neatmuš jūsų noro eiti koučingo profesionalo keliu, tai linkiu, kad šis kelias būtų ilgas ir kupinas nuotykių!

Jūs galvosite, kad baigę koučingo kursus, pradėsite nuoseklią ir pilnavertišką koučingo praktiką. Laikydami rankose kokios nors koučingo mokyklos diplomą, jau tą patį vakarą ir dar keletą dienų iš eilės susirašinėsite el.paštu su savo grupiokais. Aptarinėsite patirtis ir dalinsitės jausmais. Praėjus šiek tiek laiko pradėsite galvoti, ką galėtumėte veikti toliau ir kreipsitės į savo artimiausią ratą žmonių kviesdami juos į koučingo sesijas. Žinoma, nemokamas. Tačiau greitai pajausite, kad vesti koučingo pokalbį su artimaisiais ar pažįstamais yra visai kas kita negu su žmonėmis, kurie jums nėra atlaidūs ir kelia jums kur kas didesnius reikalavimus negu lektoriai, kurie jus mokė. Surasti klientų iš šalies bus labai nelengva, o ir šie pas jus ateis labiau smalsumo negu reikalo vedami. Teiraukitės pas šiuos žmones rekomendacijų, dalyvaukite nevyriausybinių organizacijų veiklose, veskite nemokamas koučingo sesijas įvairių tobulėjimo renginių metu ar kitur. Koučingu ypatingai domisi Y karta, tad pasidairykite pašnekovų įvairiose mokymo įstaigose. Skaityti daugiau…

Dažniau  Coachingblog.lt apsilankantys skaitytojai pastebėjo mano antipatiją visokioms nuvalkiotoms motyvacijos, sėkmės ir greito praturtėjimo tiesoms. Mano kraują tokie dalykai virina ne tik dėl to, kad dauguma šių dalykų skirti dėmesiui pritraukti, bet ir dėl to, kad daugelis jų neatitinka tikrovės.

Jau rašiau apie netikusį pasiūlymą išeiti iš komforto zonos, dabar pateiksiu dar vieną pavyzdį, kurį taip pat ko gero esate matę.

Kaip galvojate, kas negerai šiame tekste? Facebook‘e jį mėgsta daugybė žmonių, tad galbūt su juo viskas tvarkoj?

Pereisiu prie plakate naudojamos leksikos. Pakelkime klozeto dangtį ir panagrinėkime šį reikalą giliau. Skaityti daugiau…

Vienas dažniausiai vadovų užduodamų klausimų – kaip tinkamai suteikti grįžtamąjį ryšį (dažniau neigiamą), kad abi pusės nesijaustų prastai ir dalykai, apie kuriuos kalbama, pasikeistų. Dauguma vadovų žino grįžtamojo ryšio teikimo principus ir čia jų aš nepriminsiu. Noriu pasidalinti keliomis naujomis įžvalgomis, kurios galbūt padės vadovams apgalvoti savo grįžtamojo ryšio teikimo praktiką ir padaryti joje reikiamus pakeitimus.

Vadovai pakliūna į daugelį spąstų, ir, leisiu sau pasakyti, daugumą tų spąstų jie sukuria patys. Pavyzdžiui, prieš teikdamas grįžtamąjį ryšį, vadovas gali būti supykęs ant savo darbuotojo, o tai neabejotinai nulems vadovo kalbėjimo toną ar savęs kontrolę pokalbio metu. Iš kitos pusės, vadovas gali vengti teikti grįžtamąjį ryšį, nes galvoja, kad tai tik įžeis jo pašnekovą, tad geriau palaukti. Bandydami išsisukti, vadovai neigiamą grįžtamąjį ryšį apvynioja vata (sako komplimentus). Skaityti daugiau…

Yra tokia populiari korporatyvinė frazė: grįžtamasis ryšys – tai dovana (angl. feedback is a gift). Iš tiesų, juk grįžtamasis ryšys yra vienas geresnių mokymosi šaltinių. Norėdami sužinoti, ką mums savyje reikėtų tobulinti, galime tai padaryti labai greitai – reikia tik paklausti aplinkinių, o jie bus laiminti galintys mums padėti. Tiesa, tiek jūsų, tiek ir mano aplinkoje yra žmonių, kurie pasiruošę suteikti grįžtamąjį ryšį ar pakoučinti jums net nepaprašius. Čia kaip su ta dovana – juk kiekvienas esame gavę ką nors klaikaus ar nemielo. Prastus kvepalus, dviem dydžiais per didelius marškinius ar tautiniais raštais išaustą kaklaraištį.

Kai pasiklausau istorijų apie vadovų bei darbuotojų santykius arba ugdymą, tenka išgirsti tokių atvejų, kur grįžtamasis ryšys buvo labiau destruktyvus negu konstruktyvus. Toks grįžtamasis ryšys visada turi pasekmes ir dažniausiai liūdnas. Geriausiu atveju, grįžtamojo ryšio gavėjas vengs kontakto su grįžtamąjį ryšį suteikusiu asmeniu. Blogiausiu – norėdamas pritapti prie aplinkos, jis nustos daryti tai, kas galėjo būti naudinga ar efektyvu.

Ar visada verta vadovautis suteiktu grįžtamuoju ryšiu? Žemiau pateiksiu savo ir Dorie Clark (When it‘s OK to ignore feedback, HBR 2015) pasvarstymus, kada grįžtamąjį ryšį verta ignoruoti. Bijau, kad po to grįžtamojo ryšio man reikės perrašyti visą knygą, – kartą pasiskundžiau bičiuliui, kai pasakojau jam apie tai, kad daviau paskaityti savo tekstus vienam žmogui, kuris galėjo sumalti viską į miltus ar net pasišaipyti. Bet juk tu gali nekreipti į tai dėmesio, – atsakė mano pašnekovas. Tikrai. Juk galiu į tai nekreipti dėmesio.

Ignoruokite grįžtamąjį ryšį tada, kai jis yra abstraktus. Skaityti daugiau…

Kaip padaryti, kad pokalbiai su darbuotojais man pavyktų kuo natūraliau? Kaip padaryti, kad žmonės, su kuriais dirbu, būtų labiau atviresni? Kaip padaryti, kad mano kolegos keltų sau tobulėjimo tikslus ir norėtų apie juos pasikalbėti? Kaip užsitikrinti objektyvų grįžtamąjį ryšį iš darbuotojų…

Norint tapti ugdančiu vadovu, pirmiausia reikia ne kokių nors technikų ar gudrybių išmokti, bet su darbuotojais sukurti saugų, pasitikėjimu pagrįstą santykį. Būtent toks santykis leidžia atsakyti į aukščiau išdėstytus klausimus, o ne dar dešimt gerų koučingo klausimų ar technikų.

Aš baigiau NLP kursus, net ir tai nepadeda, – sako vadovai. Skaityti daugiau…

Vienas dažniausiai vadovų užduodamų klausimų apie koučingą skamba taip: ar man sakyti darbuotojams, kad taikau koučingą, ar ne? Ko gero galima daryti prielaidą, kad šį klausimą vadovai kelia ne šiaip sau.

Stebėdamas vadovų darbą ir bendraudamas su jais, padariau prielaidą, kad toks klausimas kyla iš tam tikro vadovų nesaugumo jausmo. Kai kurie vadovai prisipažįsta, kad jie jaustųsi keistai, jeigu savo įprastą bendravimo stilių papildytų koučingu – klausimų uždavimu ir susilaikymu nuo patarimų.

Darbuotojai pamanytų, kad man kažkas praplovė smegenis. Darbuotojai pagalvotų, kad aš nebežinau atsakymų. Darbuotojų akyse atrodyčiau kaip kažkoks psichologas. Darbuotojai į mane pradėtų keistai žiūrėti.

Visa tai yra vadovų atsakymai į mano klausimą: o dėl ko klausiate, sakyti jums, kad taikote koučingą, ar ne? Skaityti daugiau…

Parašyti šį straipsnį įkvėpė vienoje auditorijoje nuskambėjęs vadovo klausimas: Tomai, jeigu turėtum galimybę vadovams duoti tik dešimt patarimų, kaip jie galėtų taikyti koučingą savo darbe, kokie patarimai tai būtų?

Pamenu, kad tada iš karto užrašiau tuos patarimus ant lentos, kalbėjomės apie juos su grupe. Dabar šiuos patarimus pateiksiu šiek tiek pakoreguotus, nes turėjau laiko ilgiau apie juos pagalvoti. Šis tekstas skiriamas tiems vadovams, kurie koučingą naudoja ugdymui, bet ne savo valios primetimui. Noriu, kad jums sektųsi dar geriau.

Įvertinkite, ar konkrečioje situacijoje reikia  koučingo, ar  jūsų patarimo

Jeigu pastebite, kad jūsų pašnekovas stokoja patirties ir žinių apie aptariamą klausimą, pasidalinkite su juo savo patarimais ar patirtimi. Jeigu pašnekovas turi žinių ir patirties, jam labiau tiks koučingas – keli geri mąstymą skatinantys klausimai. Koučingas – lygiai toks pat geras ugdymo būdas, kaip mokymas, patarimų davimas, konsultacija ar patirties pasidalinimas. Skaityti daugiau…

Kai mokymų metu kalbuosi su vadovais, kas jiems gali trukdyti taikyti koučingą savo padalinyje, dauguma jų, nesvarbu kokioje įmonėje dirbtų, atsako, kad neturi koučingui laiko.

Šis stereotipas -  labai gajus, nes apie laiko trūkumą kalba ne tik Lietuvos vadovai, tačiau ir tarptautiniuose tyrimuose apie koučingą dalyvaujantys lyderiai.  Jie taip pat galvoja, kad koučingas atims jų brangų laiką.

Taip, koučingas reikalauja tam tikrų pastangų, tačiau atidžiau pažiūrėjus, su laiko sąnaudomis tai nėra susiję.

Tai dabar ką, man kiekvieną savaitę reikės su jais kalbėtis ir ieškoti problemų? – klausia vadovai.

Šiame straipsnyje pateiksiu keletą įžvalgų, kuriomis noriu atkreipti vadovų dėmesį į tai, kad pats koučingas nereikalauja jokių papildomų laiko sąnaudų, kurios būtų panaudotos tuščiai ir neprasmingai.

Tuo pačiu noriu pridėti, kad jokiais būdais nenoriu prastumti vadovams koučingo. Skaityti daugiau…

Parašyti šį straipsnį įkvėpė psichologo Antano Mockaus pradėta įdomi diskusija socialiniame tinkle, kurioje Antanas uždavė tokį klausimą:

Įsivaizduokite, kad Jums reikia pagalbos, tarkime, santykių klausimu, tarkime santykiai nekokie ir nežinote, kas laukia. Kurį iš skelbimų nebūtų gėda (arba mažiausia gėda) viešai skelbti (pvz., Facebook), o kurį būtų didžiausia gėda? 

1. gal galite parekomenduoti labai gerą astrologą (-ę)

2. gal galite parekomenduoti labai gerą psichologą (-ę)

3. gal galite parekomenduoti labai gerą būrėją (-ę)

4. gal galite parekomenduoti labai gerą psichiatrą (-ę)

5. gal galite parekomenduoti labai gerą koučingo specialistą (-ę)

Antano žinutė sulaukė daugybės komentarų. Apibendrinant, koučingas, kaip konsultavimo forma, liko kažkur per vidurį. Štai keli atsitiktine tvarka parinkti iliustratyvūs komentarai: Skaityti daugiau…

5 - 25««...34567...1020...»»