Noriu pasidalinti mintimis apie tai, ko reikia, kad įgyvendintume asmeninius pokyčius.

Koučingas yra pokyčių skatinimo priemonė. Čia svarstome įvairius darbinius bei gyvenimiškus klausimus ir siekiame tam tikrų asmeninių pokyčių.

Koučingo specialistai jaučia atsakomybę kuo greičiau „atvesti“ savo pašnekovus prie konkrečių veiksmų. Jie užduoda klausimus „Ką tu gali padaryti?“,“ Kokių veiksmų tu imsiesi?“ arba „Nuo ko tu pradėsi?“. Šie klausimai yra veiksmingi, tačiau jei jie bus užduoti per anksti, koučingas nebus efektyvus.

Pokyčio kančia

Carl Rogers, iškiliausias į asmenį orientuotos terapijos kūrėjas, yra pasakęs „Įdomus paradoksas yra tas, kad mes galime keistis tik tada, kai priimame save tokiais, kokie iš tikrųjų esame“. Šios minties galią patyriau daugelyje koučingo sesijų, kuomet su klientais kalbėjomės apie jų asmeninius pokyčius.

Vienas klientas koučingo metu siekė atrasti būdus, kaip galėtų susitvarkyti savo darbus – užduotis, mokslinę bei profesinę veiklą. Mums kalbantis, paaiškėjo, kad jis dar nėra pasirengęs imtis visko iš karto. Būdamas jaunas žmogus, jis įvardijo, kad kartais šių darbų jis nepadaro, nes dar nori pasimėgauti dalykais, kurie jam teikia džiugesį – turimu hobiu ir draugais. Jis suprato, kad šis troškimas tarsi įsiterpia į jo dalykinę veiklą ir trukdo ją organizuoti: „aš esu šioks toks tinginys ir man patinka šeštadienį praleisti su draugais, o ne prie rimtų darbų“.

Kai pokalbio metu jis pripažino šį savo „trūkumą“ jo veidas pasikeitė. Prieš tai buvęs niūrus, susikrimtęs ir susigėdęs, mano pašnekovas pradėjo šypsotis. Kai paprašiau jo paaiškinti savo reakciją („Matau, kad tu šypsaisi…“) jis pasakė: „kai dabar supratau kas iš tiesų manyje vyksta, aš žinau ką galiu daryti“…Jo žodžiai buvo palydėti geros energijos antplūdžiu ir ryžtu veikti.

Dažniausiai asmeninį pokytį mes suprantame kaip tam tikrų savo įtvirtintų įsitikinimų, asmeninių politikų ar taisyklių laužymą. „Aš privalau pasikeisti“, „Aš turiu dirbti daugiau“, „Aš privalau susitvarkyti“ – toks vidinis dialogas dažniausiai vyksta mūsų protuose.

Mano kukli koučingo patirtis parodė, kad bandydami skubiai keisti tam tikrus giluminius dalykus, mano pašnekovai patiria didelį stresą ir nežinomybės baimę. Sutikite, nėra taip lengva pakeisti tai, kuo tikime. Tad skubindami save, lyg plakdami botagu sau per nugarą, mes patiriame pokyčio kančią.

Ką tai reiškia – pasikeisti?

Tai, ko mes apie save nesame įsisąmoninę, yra fiksuota ir nepajudinama. Bet kokia mūsų keistina sąvybė ar įsitikinimas yra pasekmė daugybės įvykių ir mūsų patirčių. Ypač svarbu tai, kad tos visos patirtys nėra vien tik mūsų pačių susikurtos, jas įtakojo ir kiti žmonės. Tai dar labiau apsunkina pokytį. Neįsisąmoninę to, kas mums kliudo, o tik skatindami save greičiau imtis veiksmų, mes tęsiame vidinį dialogą: „Ar sugebėsiu?“, „O jei man nepavyks?“, „Kaip aš tai padarysiu?“, „ Kiek man tai kainuos?“.

Pokytis – tarsi upė, kurią bandome peršokti, bet vis įkrentame į vandenį. Carl Rogers pataria atsisakyti kovos su savimi – kaltinti save ar net bausti. Juk nėra prasmės graužti savęs už tai, kad kas nors galbūt bijo vandens ar jaučiasi nepasitikintis bendraudamas su pirkėju. Šis „trūkumas“ atsirado ne per vieną dieną ir per tiek pat laiko jo neįmanoma pašalinti. Tik išsilaisvinęs nuo blogų jausmų apie save, pavyzdžiui, kaltės ar gėdos jausmo, žmogus gali galvoti apie pirmą savo žingsnį pokyčio link. Nes kuo ilgiau jis kovos su savimi, tuo ilgiau liks užstrigęs ir stokos energijos pirmąjąm žingsniui.

Mano klientas, kurį jau minėjau, įvardijo šį dalyką taip: „aš žinau įvairių būdų kaip galėčiau geriau organizuoti darbus, tačiau man to nepakanka“… „Kiek tu tiki, kad šie būdai tau bus veiksmingi?“ kiek provokuodamas paklausiau. „Nemanau, kad jų imsiuosi, nes jaučiu, kad aš visai nenoriu to daryti. Ir man truputį gėda, kad nesusitvarkau“…

Priimti save

Svarbu ne tik pažinti save. Kur kas svarbiau yra priimti save tokį, koks aš esu. „Būk pačiu netobuliausiu žmogumi, kokiu tik gali būti“ sako Oliver Burkeman. Tai nereiškia, kad turime susitaikyti su savo apribojimais ir numoti į juos ranka. Tai reiškia jų įsisąmoninimą ir priėmimą vardan būsimo pokyčio. Tik leidęs sau būti savimi, mano pašnekovas ėmėsi galvoti apie konkrečius veiksmus.

Šie dalykai neįvyksta greitai. Tad vargu ar galėčiau pritarti pokyčiams per nustatytą laiką. Laiko apibrėžimas gali tik skatinti stresą ir nusivylimą. Tai aš, pokyčio savininkas, vienintelis galiu žinoti, kiek laiko tam gali reikėti. Tad skubančiam koučingo specialistui patarčiau truputį sulaikyti klausimą „ką tu darysi?“. Pirmiausia jis turi padėti man suprasti save. Priimti save tokį, koks aš esu. Ir labai gali būti, kad šio klausimo net nereikės klausti.

 

One comment on “Neskubėk manęs klausti ką turiu daryti

  1. Esu lietuvis, bet man zymiai sunkiau skaityti kai autorius nori pateikti savo ir kartu versdamas kito zmogaus is kitos kalbos mintis! Vietomis tiesiog apsimaiso viskas! Arba verskite arba kaip? Siaip sena gera tiesa(apie posta)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.