Šioje rubrikoje publikuosiu ir komentuosiu dažnai girdimas frazes, kurios vienaip ar kitaip klaidina koučingu besidominčius žmones. Šios mintys nuskamba įvairiuose kontekstuose – mokymų auditorijose, konferencijose ar neoficialiuose pokalbiuose. Vadinu jas mitais apie koučingą. Tokių mitų savo kolekcijoje turiu apie dešimt, tad šiandien pirmasis:

Mitas Nr. 1. Koučingas yra konsultantų prasimanymas.

Nežinau kuo čia dėti konsultantai. Na, gal tuo, kad koučingas yra dar vienas įrankis jų krepšelyje. Ir visai logiška, jei koučingo specialistais tampa tie, kas jau turi tam tikrą patirtį padedant tobulėti žmonėms ar organizacijoms. Tačiau jei žiūrėti plačiau, koučingą sugalvojo ne konsultantai. Ar bent jau jie savęs tokiais nevadino.

Aš koučingo autoriumi laikau Sokratą. Tikriausiai girdėjote apie Sokrato klausimų metodą, kuomet jis savo mokiniams užduodavo gilius, mąstymą skatinančius klausimus. Štai keletas pavyzdžių:

Kas bus kitaip kai tu tai padarysi?
Kas atsitiks jei niekas nepasikeis?
Kokia šio tikslo prasmė tau?
Kaip įgyvendinęs šį pokytį tu patobulėsi?

Sokratas buvo didis mokytojas, kuris savo studentams vietoje tradicinio mokymo kėlė sunkius, proto galias aukštinančius klausimus. Viena garsių Sokrato citatų teigė: „aš negaliu nieko išmokyti, aš tik galiu paskatinti galvoti.“. Ši mintis gali būti laikoma vienu pagrindinių koučingo principų.

Sokrato mokymo palikimas gyvas iki šiol, ypač vertingos jo keliamų klausimų formulavimo metodikos. Šios metodikos remiasi pagrindiniu principu – mokinio atsakymas į jam užduotą klausimą turi skatinti kitą klausimą į kurį mokiniui vėl teks ieškoti atsakymo. Taip bus vystomas dialogas, kol mokinys neatras ieškomos tiesos. Taip gilinantis į kito žmogaus mintis siekiama, kad jis pasak Sokrato pažintų, tobulėtų ir mokytūsi.

Gali būti, kad koučingo sąvoka, atsiradusi JAV buvo pernelyg simplifikuota. Žinant vakariečių vadybos specialistų siekį viską supaprastinti, „sudėti į dėžutes“ ir padabinti abreviatūromis, galima daryti prielaidą, kad šis siekis padarė meškos paslaugą – terminas pradėjo skambėti kur reikia ir kur nereikia. Jau rašiau apie tai.

Įdomu tai, kad anądien į google įvedžiau „benefits“ (naudos) ir „advantages“ (privalumai) of coaching. Google atsiliepė greitai ir pateikė neaprėpiamą kiekį nuorodų į konsultacinių kompanijų, pavienių entuziastų ir profesionalų puslapius. Perskaičius pirmąsias dvidešimt galima pagalvoti, kad koučingas yra visų pasaulio stebuklų šaltinis. Į Google įvedus „criticism“ (kritika) arba „downsides“ (silpnosios pusės) of coaching, čia pabiro atsitiktinės nuorodos, kurose neradau jokios konstruktyvios koučingo kritikos. Įdomu kodėl, ar nėra ką kritikuoti, ar trūksta objektyvumo?

Tad jei konsultantai ir koučingo specialistai būtų labiau objektyvūs koučingo atžvilgiu ir nemojuotų koučingo vėliava į visas puses, galbūt koučingo įvaizdis įgautų daugiau solidumo. Bet tai tik nedrąsi mano prielaida.

Kad koučingas nėra vien tik praeinanti mada, įrodo vadybos specialistų ir akademikų dėmesys šiai sričiai. Nors koučingui, tokiam kokį jį žinome, yra apie 20-30 metų, tačiau koučingo studijos ir tyrimai pradėti daryti dar praėjusio amžiaus pradžioje. Ir tai rimtas argumentas skeptikams.

Pavyzdžiui, 1937 metais paskelbta publikacija apie tai kaip naudodami koučingą labiau patyrę vadovai gali padėti naujiems darbuotojams (Gorby, 1937), o 1938 metais paskelbtas straipsnis apie tai kaip koučingas gali pagerinti pardavimų darbuotojų mokymų programas (Bigelow, 1938). Tuo tarpu pirmasis mokslinis tyrimas apie koučingą buvo paskelbtas dar 1967 metais. Jame buvo nagrinėjama, kokias sąlygas reikia įgyvendinti, kad darbuotojo ir jo vadovo santykis skatintų geresnę darbuotojo veiklą (Gershman, 1967).

Šiandien koučingas tiriamas daugeliu perspektyvų, tačiau daugiausia dėmesio skiriama analizuoti jo efektyvumui įvairiose srityse. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad koučingas mažina įtampą bei stresą ir gerina savijautą darbe (Gyllensten ir Palmer, 2005; Duijts, Kant, van den Brandt ir Swaen, 2008).

Koučingas skatina didesnę atsakomybę siekti nustatytų tikslų bei geriau prisitaikyti prie pokyčių organizacijoje (Spence ir Grant, 2007; Grant; Curtayne ir Burton, 2009). Ir tai pasiekiama tokioje organizacijos aplinkoje kurioje yra mažiau direktyvumo ar „kietos rankos valdymo“ (Spence, Cavanah, Grant, 2008).

Koučingas padeda įtvirtinti mokymuose įgytus gebėjimus (Miller, Yahne, Moyers, Martinez ir Pirritano, 2004). Pardavimų srityje dirbantys vadovai kurie taiko koučingą, padeda savo darbuotojams geriau įsisavinti norimus pardavimų įgūdžius (Agarwal, Angst ir Magni, 2009; Pousa ir Mattheu, 2010).

Tai tik mažytė dalis visų tyrimų apie koučingą. Vadybos specialistai ragina ir toliau gilinti žinias šioje srityje bei analizuoti koučingo veikimo principus. Jie taip pat skatina nagrinėti, kas vyksta koučingo proceso metu ir kaip šis procesas padeda žmonėms. Kalbant apie organizacijų kontekstą, tyrėjai sekia analizuoti kaip ir kokiu būdu kučingas įtakoja įmonės veiklos rezultatus, kas trukdo ir kas skatina jo plėtrą organizacijose.

Taigi, faktai, kad koučingo šaknys glūdi gilioje senovėje, o šių laikų mokslo žmonės koučingui skiria daug dėmesio, įrodo, kad ši sritis nėra prasimanyta ar kaip kitaip išgalvota.

Mitas 2 Koučingas pas mus neveiks

Mitas 3 Koučingas yra panacėja

Mitas 4 Koučingas yra manipuliacija

Mitas 5 Koučingas skirtas tik nebrandžioms asmenybėms

2 comments on “Mitai apie koučingą (1)

  1. Tai jau tikrai taip. Pavadinimai pavadinimais, bet iš tiesų tikslus klausimų formulavimas skatina mąstyti ir ieškoti atsakymų, išminties.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  2. Tomas Misiukonis on said:

    Šimtu procentų pritariu. Įdomu būtų išrasti pątį geriausią klausimą;)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.