Dauguma organizacijų sakosi skatinančios kūrybiškumą, tačiau kai kurios jų tuo pačiu metu daro daug, kad kūrybiškumas liktų tik lozungu, skelbiamu per susirinkimus.

Profesorė Teresa Amabile (1998) apžvelgė kelių pastarųjų dešimtmečių tyrimus apie kūrybiškumą organizacijose ir išsiaiškino kriterijus, kurie skatina kūrybiškumą arba atvirkščiai, jį žlugdo. Nors tokių kriterijų yra daug, čia pateiksiu pagrindinius šešis. Kviečiu vadovus pagalvoti, kiek kūrybiška jūsų komanda ir, ar kartais žemiau išdėstyti dalykai nekiša kojos, kai ieškote efektyvių darbo būdų ar naujų neišnaudotų galimybių.

Vaidmenų neatitikimas

Vienas iš populiariausių būdų žlugdyti kūrybiškumą darbe – leisti atlikti darbą netinkamam žmogui. Pavyzdžiui, ar kada teko deleguoti užduotį tam žmogui, kuris pirmas pasitaikė po ranka – buvo laisvas ir iš pažiūros pasirodė patikimas, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis nėra geriausia kandidatūra? Suprantama, kai darbas darbą veja, apie kūrybiškumą negalvojame. Ar teko kada idėjos vykdymą atiduoti idėjos autoriui, nors jis neturėjo nei įgūdžių, nei išmanymo, nei…noro tai daryti? Jei žmogus nejaučia pasitenkinimo atliekamu darbu, vargu ar jis galės tą darbą atlikti kūrybiškai.

Laisvės apribojimas

Organizacijoje mes negalime pasirinkti tikslų ar užduočių, tačiau galime būti pakankamai kūrybiški pasirinkdami būdus, kaip šiuos darbus atlikti. Būtent apie tokią laisvę kalbu. Kai kurie pernelyg direktyvūs ar viską kontroliuoti norintys vadovai netyčia primeta ne tik užduotis, bet ir būdus, kaip jos turi būti atliktos. Alternatyva tam yra koučingas – metodas leidžiantis rasti kūrybiškus sprendimus tiek individualiai, tiek komandoje. Maža to, dažnai keičiami ar netinkamai komunikuojami tikslai taip pat riboja kūrybiškumą – žmonės vengia siūlyti naujas idėjas ar metodus tada, kai susiduria su lavina vienas kitam prieštaraujančių reikalavimų.

Resursų trūkumas

Teniso stalai biuruose kai kur yra vienintelė priemonė, neva turinti paskatinti kūrybiškumą. Kai kur tai yra tik organizacijos įvaizdžio detalės, skirtos nustebinti biuro svečius. To nepakanka, pavyzdžiui, jei užduotims atlikti nustatomi per trumpi terminai arba stokojama resursų įgyvendinant naujus darbo būdus, tuomet nėra erdvės kūrybiškumui. Čia stalo futbolo žaidimas ar spalvingas grūdais prikimštas minkštasuolis nepadės. Paprasčiausiai nebus kada sužaisti partiją ar prisėsti pagalvoti.

Panašumų aukštinimas komandoje

Grupės, kurias sudaro bendrus interesus ar kitokius panašumus turintys žmonės, labai gerai sutaria. Kai jos gerai sutaria, jos nekelia problemų, nediskutuoja, taigi ir laidoja kūrybiškas (eretiškas?) idėjas joms dar neužgimus. Grupės, sudarytos iš skirtybių yra labiau linkę rinktis netradicinius, kūrybiškus sprendimus. Jos gali ilgiau ginčytis ar svarstyti, tačiau daugybė tyrimų rodo, kad būtent tokiose grupėse kūrybiškumas pasireiškia kur kas intensyviau.

Nėra padrąsinimo

Taip jau yra, kad daugelyje organizacijų tarp vadovų ir darbuotojų galioja „tėvo“ ir „vaiko“ santykis (žr. transakcinė analizė). Tokiame santykyje vadovas dažniau yra kritiškas ar pernelyg globėjiškas, čia jis daugiau kritikuoja ir vertina, nei padrąsina. Dar subtiliau, kai kurie vadovai sako, kad jie nekritikuoja ir nevertina, tačiau iš tikrųjų jie duoda suprasti, kad verčiau būtų vadovautis jų nuomone (Aš nieko nesakau, bet…). Jei žmonės girdės kritiką ar perdėtus jų idėjų vertinimus, jie tiesiog nustos kurti (Jei jums nepatinka, tai ir man nereikia…).

Nėra palaikymo

Paslėpti konfliktai. Apkalbos. Politikavimas. Kolektyvuose, kuriuose žmonės yra nusiteikę patys prieš save, nėra galimybės būti kūrybišku. Dozuojama informacija, slapukajama, trukdoma bendradarbiauti tarpusavyje – visa tai skatina abejingumą, cinizmą bei žudo kūrybiškumą.

Vertėtų pažymėti, kad visi šie kūrybiškumo „žudymo“ būdai pasireiškia labai subtiliai. Pavyzdžiui, jei vadovas teigia, kad jo padalinys dirba kūrybiškai, tačiau tuo pačiu metu nesuteikia realių galimybių būti kūrybiškiems, tai tik sudaro „kūrybiškumo“ iliuziją, ir neduoda norimų rezultatų.

Ir dar, ar žinote pagrindinę priežastį, kodėl kūrybiškumui sunku įsitvirtinti organizacijose? Tai neapibrėžtumas, kurį mums siūlo kūrybiškumas. Reta organizacija gali toleruoti neapibrėžtumą, tad čia turime padaryti esminį pasirinkimą – kiek galime leisti sau būti kūrybiški? Kas geriau – rizikingas nestandartinis sprendimas ar įprasta rutina? Kas yra kūrybiškumas mūsų organizacijos kultūroje – tik praeinanti mada, ar žaliuojantis medis?

9 comments on “Kūrybiškumas organizacijoje: Kaip užmušti šitą „baubą“?

  1. Justina on said:

    Paskaičius tekstą ir daugelį kitų visuomet man kyla klausimas autoriui – o kas tai yra kūrybiškumas? :)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  2. Tomas Misiukonis on said:

    Kūrybiškumas – tai fenomenas, kuriam veikiant mes sukuriame kažką naujo (sprendimą, kūrinį, daiktą, teoriją, etc.) ir tai turi tam tikrą vertę. Kad fenomenas atsirastų, reikalingos tam tikros sąlygos ir pastangos. Apie kurias ir parašyta šiame tekste:)

    VN:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  3. Justina on said:

    o kaip galėtum paaiškinti kas tai yra mano penkiametei? :) na aš klausiu, nes pati iki galo nesuprantu :)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  4. Tomas Misiukonis on said:

    kas slypi po tavo klausimu, Justina?:)

    VN:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  5. Justina on said:

    Slypi tik tiek, kad ne visai suprantu ar nesutinku, kad kūrybiškumas tai fenomenas kai sukuriame kažką naujo ir t.t. Gal aš blogai suprantu, dėl to paprašiau paprasčiau paaiškinti :)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  6. Tomas Misiukonis on said:

    Na, va, dabar aiškus klausimo pagrindimas:) Tik aš jau paaiškinau taip, kaip mokėjau:)

    VN:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  7. Kęstutis on said:

    priešingai, kas įprasta yra verslo įmonė? Efektyvumas, kurį duoda sustyguoti procesai… kiek vietos tada kūrybiškumui?
    Tai nėra atsakymas, nei kritika. Man tai amžinas filosofinis klausimas, kaip kad suderinti nesuderinamus, kaip pvz ugnį ir vandenį vienoje stiklinėje. Gal tai ir yra kūrybiškumas derinant nesuderinamus?

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  8. Aiste on said:

    Pabandysiu papildyti Tomo komentarą apie tai, kas yra kūrybiškumas… :)
    Paprastai, kai mes kalbame apie kūrybiškumą, turime išskirti tris esminius jo komponentus (na, bent jau tokius siūlo vadybos mokslo specialistai).
    Tai vidinė motyvacija (noras daryti kažką dėl pačios veiklos). Ji išlaisvina kūrybiškumą, nes kai mums kas nors rūpi ir mes norime padaryti tai patys nieko neverčiami, esame daugiau nei per pus kūrybiškesni nei kieno nors verčiami.
    Antras komponentas – patirtis – kuo daugiau žinome toje srityje, tuo labiau galime varijuoti, žaisti, interpretuoti, leisti sau laisviau elgtis… Žinoma, patirtis ateina per ilgus bandymus ir klaidas (Bell’as telefoną sukonstravo tik po 30 metų įvairiausių bandymų).
    Ir trečias komponentas – tai kūrybiniai gebėjimai, išlavintas kūrybiškumas… Pvz., jei vaikas nori valgyti ne su šakute, o su šaukštu – kaip sakoma, „let it be“… Arba jei jam kaladėlės dėliojasi ne taip, kaip norėtųsi mums, suaugusiems, ar verta nuolat tai koreguoti?.. Kūrybiniai gebėjimai atsiremia į tai, kad pažįstamus dalykus reiktų paversti nepažįstamais, o nepažįstamus – pažįstamais… Ir tiesiog pasielgti kiek neįprasčiau nei kasdien elgiamės… Pvz., jei kasdien ryte ofise patys vieni geriame kavą ir skaitome Lietuvos rytą, tai tiesiog kitą rytą išgerti žalios arbatos virtuvėlėje su kitais ar keliais kolegomis,peržiūrėti „Kosmo“ ar „Aš ir psichologija“ ir pabandyti kelias pakopas užlipti atbulomis :) Juokas juokas, o tai – jau vis neįprasta. O kas neįprasta – jau vienu žingsniu arčiau kūrybiškumo… Na, apie jį pakankamai sunku kalbėti, kol nepajutome patys… Tačiau yra dar keletas veiksnių, kurie blokuoja kūrybiškumą, ir juos sumažindami galime pabandyti prikelti savąjį kūrybiškumą. Apie kai kuriuos jų jau kalbėta ir pačiame straipsnyje… Taigi vienas jų – laukiamas įvertinimas, kai visą dėmėsį sutelkiame į tai, kaip darbas bus įvertintas. O įvertinimo visada norisi. Tačiau tai blokuoja vidinę motyvaciją. Vadinasi, gal kartais reiktų pabandyti nuo to įvertinimo atsiriboti, galvoti, kad tiesiog darau sau ir noriu to kuo tobuliau. Antras dalykas – jeigu yra priežiūra ir stebėjimas. Trečias – kai yra išoriniai motyvatoriai, pvz., kai pernelyg akcentuojamas atlygis… Ketvirta – konkurencija. Vienus ji išlaisvina ir įkvepia, kitus – suglumina, demotyvuoja. Ir penkta – suvaržytas pasirinkimas – kai nustatomi griežti rėmai, kuriuose galima dirbti.
    Kita vertus, kūrybiškumas, manyčiau, taip pat turėtų būti laiku ir vietoje. Pvz., statybininkui suteiktas kūrybiškumas gali turėti įtakos namo kokybei ir tvirtumui :)
    Tad… gal verta būti kūrybiškais „protingai“?.. :)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 10.0/10 (3 votes cast)
  9. Tomas Misiukonis on said:

    Aiste, labai ačiū už išsamų papildymą!

    VN:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.