Mane visada jaudino klausimas – kaip koučingo idėja yra susijusi su savo vyresniąja, solidžiąja seserimi – psichoterapija.  Tai – vienas daugiausiai diskusijų keliančių klausimų apie koučingą kaip discipliną ar veiklą.

Apie techninius šių sričių panašumus ir skirtumus prirašyta dešimtys puslapių. Prikalbėta daug valandų įvairiuose mokymuose. Vienos psichoterapijos mokyklos koučingui artimesnės,  kitos – atokesnės.

Kažkada viena mano kolegė pasakė, kad koučingas – tai ta pati psichoterapija, tik kitaip pavadinta. Nuo to laiko aš mąsčiau, kad galbūt taip ir yra. Ar ši takoskyra tarp koučingo ir psichoterapijos yra tikra, ar sugalvota? Ir jei sugalvota, tai kieno patogumui?

Į tokias diskusijas įsitraukia abiejų sričių specialistai. Kalbamės mokymų metu, socialiniuose tinkluose. Kartais kai kurie net sportuoja – kas daugiau skirtumų tarp koučingo ir psichoterapijos įvardins. Beje, vienas labiausiai klaidinančių argumentų yra tas, kad psichoterapija neva yra apie praeitį, o koučingas – apie ateitį. Yra tokių psichoterapijos krypčių, kuriose jūsų neklausia, ką valgėte pusryčiams, kai jums buvo penkeri. Koučinge taip pat niekas strimgalviais nelekia į priekį, nebent tai būtų blogas koučingas.

Verta pažymėti, kad psichoterapijos ir koučingo metodai, o ir pačios veiklos persipina. Kai kurie koučingo specialistai save jau vadina psichoterapeutais, o buvę psichoterapeutai – koučingo specialistais. Tad kartais net nebežinau, ar reikia čia ieškoti skirtumų?

Atsakymas ateina iš karto. Kol kas – reikia. Kad pasidalinti tai, ką galima pasidalinti. Jūs mane suprantate, ar ne? Dėl rinkodaros, nes taip jau atsitiko, kad psichoterapija yra nuo seno įtvirtinta veikla ir vargu ar jai rinkodaros reikia. Juk nereikia rinkodaros chirurgams ar ausų, nosies ir gerklės gydytojams.

Tuo tarpu koučingas yra labai jauna disciplina ir, svarbiausia, kur kas labiau komercializuota. Štai ką tik išjungiau tarptautinės koučingo federacijos skelbimą įsigyti atmintuką su gražiu mėlynu jos logotipu. Manau, kad ši takoskyra iš vienos pusės naudinga koučingo specialistams, kurie save iš kitų disciplinų išskirti nori.

Iš kitos pusės, ji naudinga ir psichoterapijai, kuri gina savo solidžią ir daugelį dešimtmečių tobulintą praktiką. Tad, regis, turime sieną, dvi valstybes skiriančią. Vartau šį klausimą ir taip, ir anaip. Jei koučinge ir psichoterapijoje naudojame panašias metodikas, jei kalbamės su žmogumi siekdami jam padėti skleistis, juk kažkuria prasme darome tą patį.

Anądien socialiniame tinkle užsimezgė diskusija apie tai, kaip netinkamai viename video įraše viena koučingo specialistė išdėstė savo mintis apie koučingo ir psichoterapijos skirtumus. Įrašo neanalizuosiu, vien ko verta metafora su žmogumi duobėje ir  neprofesionaliu iki gėdos pavyzdžiu.

[Video rusų kalba]

Psichologas Vitoldas Masalskis išmintingai pakomentavo šį video: [psichoterapijos ir koučingo] lyginimas dažnai daromas iš tam tikros pozicijos priklausomai nuo to, kokioje pozicijoje interpretuojantysis turi didžiausia įdirbį. Todėl dažnai rasime „koučinginę“, „psichoterapinę“, „konsultacinę“ ir „edukacinę“ skirtumų versijas…

Būtent ši gerbiamo Vitoldo mintis padėjo man susidėlioti dalykus į reikiamas vietas. Bent kol kas taip manau.

Koučingo specialistų pusė

Ne visi koučingo specialistai, tame tarpe ir šio straipsnio autorius, turi adekvatų (pakankamą) išsilavinimą, kuris leistų profesionaliai užsiimti psichoterapija. Kai sakau adekvatų arba pakankamą, galvoje turiu mažų mažiausiai magistro studijas ir atitinkamą praktikos valandų skaičių. Galbūt yra psichoterapeutų, kuriems nereikia tokio išsilavinimo, aš nežinau. Bet galvoju paprastai – jei užsiimi kažkokiu amatu, turi būti išmokęs juo užsiimti. Teorija ir praktika, ar ne?

Tai – vienas iš faktorių, kuris skatina koučingo specialistus ieškoti takoskyros tarp to, ką daro jie ir to, ką daro psichoterapeutai. Jei mes negalime daryti to, ką daro psichoterapeutai, o tiksliau, jei negalime turėti tokio solidaus išsilavinimo kaip kad minėti profesionalai, turime visiems pasakyti, kad dalykus darome kitaip. Kad koučingas – kažkas kitokio. Kad tam reikia kitokios kvalifikacijos (tiksliau, jos tiek nereikia), kad reikia kitokio išsilavinimo (tiksliau, jo reikia ne tiek). Būtent tai skatina mus atsiskirti. Išsiskirti.

Kita vertus, atliepdamas tai, ką aukščiau paminėjau, galiu teigti, kad daugiausiai koučingo užsakymų turi tie koučingo specialistai, kurie yra baigę vienokius ar kitokius psichologijos mokslus ir juos tęsia vienu ar kitu kampu. Ši tendencija tik ryškėja.

Kitas aspektas, įkyri koučingo mokymų pasiūla ir kai kurie koučingo specialistų pasisakymai sudaro įspūdį, kad koučingas yra pakankamai lengvai įvaldoma disciplina, kuriai reikia tik keliasdešimties valandų praktikos ir voila!

Visa tai palydi skambių sakinių debesys, sudaryti iš nuvalkiotų žodžių apie pozityvumą, potencialą ir kitokias būtas ar nebūtas gėrybes.

[Video anglų kalba]

Vienoje koučingo konferencijoje iškilus psichoterapeutas Dr Eugenijus Laurinaitis pajuokavo, kad koučingas – tai ta pati psichoterapija, tik su geru marketingu. Būtent! Tik ar tikrai ta mūsų rinkodara tokia gera?

Jau nekalbu apie protiškai atsilikusiems kuriamus video, kuriuos baisu rodyti kokiai nors rimtesnei auditorijai.

[Video teletabių kalba]

Iš vienos pusės, siekdami paaiškinti, kas yra koučingas, bandydami jį kuo labiau atriboti nuo psichoterapijos (ir kitų panašių veiklų, pavyzdžiui, konsultavimo) praktikų, pridarome klaidų ir atrodome mažų mažiausiai nerimtai. Koučingo mistifikavimas, dirbtinas kategorizavimas įneša dar daugiau painiavos. Kiek koučingo specialistų, tiek koučingo rūšių. Iš kitos pusės, tai yra suprantama – veikla turi turėti savo bruožus ir principus. Kiekvienas šios veiklos atstovų nori išsiskirti iš kitų ir daro tą garsiai.

Dar vienas dalykas, koučingo specialistų susibūrimuose neretai matau veidų, kurie tuojau pat apsiniaukia, kai tik pakviesti lektoriai ilgiau užsibūna teorinėje dalyje. Koučingo yra išmokstama tik per praktiką, – girdžiu tariant ir šimtu procentų pritariu. Taip, per praktiką. Kai gerai išmanai teoriją. Teorija įgalina specialistą žongliruoti dalykais. Džiazo virtuozai improvizuoti moka ne tik dėl to, kad jie metų metus minkė gitaras, bet ir dėl to, kad jie žino ką daro.

Tuo tarpu, psichoterapeutų  įvaizdis kai kuriems koučingo specialistams atrodo keistas, susijęs su kažkokia sunkia teorija, storomis knygomis. Froido cigaru, taip. O tai juk ne apie mus, koučingo specialistus. Mes – šviesūs, paprasti ir pozityvūs žmonės.

Iš kitos pusės, suprantu šį aspektą. Koučingo specialistai dirba su verslo klientais, vadovais, plačia visuomenės dalimi. Paradoksalu, bet psichoterapeutai – irgi. Tik mes, koučingo specialistai, kažkaip garsiau norime pranešti potencialiems klientams, kas mes esame ir su kuo mes valgomi. Reikia tai padaryti aiškiai ir suprantamai. O kartais dėl šiokios tokios paslapties reikia kokios nors specifikos įpinti. Burtų ar dar ko. Juk nerašysi į socialinius tinklus sudėtingų teorijų, netalpinsi mokslinių tyrimų. O taip reikėtų viso šito. Juk veikla ir disciplina stiprėja tada, kai ji turi mokslinę bazę. Kai jos atstovai vieningai sutaria ją formuoti. Bet kol kas įspūdis toks, kad pakanka paveiksliuko su saulėlydžiu ir kokia nors citata apie žmogaus potencialą. Gražu. Visiems suprantama. Atrodo paprastai. Veikia.

Psichoterapeutų šalis

Turiu garbės pažinti kelis psichoterapeutus, kurie būdami savo srities profesionalais, užsiima ir koučingu. Pasikalbėjęs su kai kuriais iš jų, pažvelgiau į kitos valstybės – psichoterapijos pasienį. Tegu koučingo specialistai nesijaudina, čia taip pat dygsta spygliuotos tvoros.

Jos badosi, kai tik kas nors pabando koučingą susieti su psichoterapija. Koučingas – tai pokyčiai ant smūgio, tokių nebūna,  – sako garbūs specialistai. Ir man norisi jiems pritarti. Bet, iš kitos pusės, koučingas – nebūtinai apie pokyčius, jis gali būti ir apie minčių pasidėliojimą. Tam gali pakakti trumpo pokalbio. Jame žmonės nesprendžia egzistencinių klausimų, jie tiesiog nori pasidaryti tvarką galvoje. Apsišluoti.

Koučinge mes nekalbame apie kokius nors gilius emocinius sutrikimus. Čia lankosi psichologiškai stiprūs, pajėgūs ir žinantys, ko nori žmonės. Gerai, galbūt kartais ateina sutrikę ar išklydę iš kelio. Nejaugi jie negali pasinaudoti paprasta ir prieinama koučingo paslauga? Gali, – atsakytų dauguma. Bet žmogus yra pernelyg sudėtingas organizmas, kad tokia trumpa intervencija kaip koučingas būtų efektyvi , – atsakys koučingo skeptikai.

Ir čia aš vėl suklūstu. Ar koučingas tokiu atveju gali egzistuoti atskirai nuo kitų panašių veiklų? Manau, kad ne. Kita vertus, tie, kurie vis dar romantizuoja koučingą ir laiko jį išskirtine, su konsultavimu ar psichoterapija nesusijusia (atskirta) veikla, man paprieštaraus. Tik atsakysiu, jog visada patys to nežinodami ar žinodami, jei reikiamą išsilavinimą turime, koučinge paliesime žmogaus psichologinius procesus. Visada tame bus dalelė psichoterapijos, konsultavimo ar fasilitavimo, nes pastaruoju atveju koučingas turi ir edukologinių tikslų.

Kitas nesmagumas, kuomet psichologijos srities specialistai šypteli į ūsą, – iki mūsų jums dar toli. Todėl dažnas jų net nediskutuoja šia tema. O jei ir pradeda diskutuoti, tuojau pat pajuntu švelnų arogancijos brizą.

Ir tai vėl suprantama, po galais. Kad tapti gerbiamu psichoterapeutu reikia užbaigti ne vienerius ir ne dvejus metus trunkančius mokslus. Reikia investuoti į asmeninę psichoterapiją bei superviziją. Kur dar daugybė privalomų ir pageidautinų seminarų. Tuo tarpu, koučingo specialistui pakanka 60 valandų mokymų, 100 valandų praktikos ir jis jau gali skelbtis sertifikuotu ar nušviestu. Kai kas sertifikuotais tampa net ir tiek praktikos neturėdami.

Koučingo rinka kol kas yra labai sekli ir koučingo specialistams ji nekelia kažkokių didesnių reikalavimų. Tad gerai suprantu šią psichoterapeutų aroganciją ir norom nenorom ją pateisinu.

Ar yra paliaubų zona?

Manau, kad tiek koučingo specialistai, tiek psichoterapeutai gali susitarti, jog jų veikla turi tą patį siekį. Nesakau, kad tikslą, nes vienos veiklos tikslas – ugdyti, kitos – gydyti. Galite mane prie sienos statyti – abu dalykai dažnu atveju yra apie tą patį, vis tiek. Jie abu yra apie siekį padėti žmogui jaustis geresniu. Laimingesniu. Šviesesniu.

Ir jei vienam žmogui širdį skauda, jis svarsto apie psichoterapiją, jei kito žmogaus mintys nesirikiuoja – jis laukiamas koučingo specialisto kabinete. Širdys – ne akmeninės, o mintyse tvarka retai kada būna.

Manau, kad psichoterapijos ir koučingo stovyklų konfliktas kol kas egzistuos. Kol kas tiek vieni, tiek kiti savo sienas saugos ne tik dėl profesinių ar asmeninių ambicijų, bet ir dėl rinkodaros sumetimų. Kad jas kirsti, reikės rodyti pasus ir praeiti asmeninių daiktų patikrą.

Bet verta pripažinti, kad abi šakos turi vieną kamieną. Ir, kad medį, ant kurio jos auga, puosėlėtų, vienai pusei reikia dalintis ir rūpintis savo jaunesniuoju broliu. O pastarąjam verta kuo greičiau baigti mokyklą ir žengti į suagusiųjų pasaulį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.