Klausydamasis daugybės koučingo pokalbių, pastebiu, kad koučingas kartais nepasiseka dėl netinkamai suvokiamo koučingo specialisto vaidmens. Ypač tas aktualu vadovams, kurie užima ne tik koučingo specialisto vaidmenį, bet ir vadybininko bei lyderio roles. Jiems reikia gebėti šiuos vaidmenis atskirti ir derinti tarpusavyje.

Kartą vienoje mokymų grupėje demonstravau koučingo pokalbį. Vienas iš vadovų, stebėjusių mano darbą, replikavo: …Tačiau pašnekovo jūs nieko nepaklausėte apie jo darbą, jo situaciją, nesigilinote į detales.  Jei būtumėte jo pasiklAusęs, būtumėte žinojęs ką jam patarti…“. Šio vadovo pastebėjimas buvo puiki pradžia įdomiai diskusijai. Ar koučingo specialistas turi būti savo pašnekovo veiklos srities ekspertas? Kiek detaliai koučingo specialistui reikia aiškintis savo pašnekovo situacijos detales? Kokį vaidmenį jam reikėtų priimti?

Koučingo specialistai žino, kad koučingo pokalbio metu klientui  nepatariama. Regis technika aiški – klientas prašo patarimo, tačiau vietoje patarimo teiraujuosi jo kokio nors klausimo. Taip skatinu klientą mąstyti patį. Tačiau po kiekviena koučingo technika slypi tam tikras požiūris. Todėl prieš pasakodamas vadovams apie koučingo technikas, pirmiausia padedu jiems įsisąmoninti koučingo specialisto vaidmenį.

Žvelgiant atgal, mums buvo įprasta, kad žmogus, į kurį kreipiamės patarimo, turėtų būti autoritetingas ekspertas. Kaip gi kitaip jis gali mums padėti? Atėję į mokymus mes norime, kad lektorius būtų mažų mažiausiai mokslų daktaras, turintis dvidešimties metų praktinę patirtį su mūsų veikla susijusioje srityje (šaržuoju). Dirbdami įmonėje, jei tai, pavyzdžiui, techninės pakraipos organizacija, tikimės, kad vadovas bus srities ekspertas, kitaip vargu ar jis galės tikėtis mūsų pagarbos. Mes labiau pasitikime tais, kuriuos laikome ekspertais, antra, tie patys ekspertai jaučiasi geriau, kai gali realizuoti savo ekspertiškumo galią.

Viskas būtų puiku, jei visi patarimai, kuriuos pateikia ekspertai veiktų ir, svarbiausia, jei gebėtume juos pritaikyti. Ypač tai aktualu gyvenimiškų, asmeninių klausimų srityje. Koučinge vengiama patarimo ne dėl to, kad kažkas taip sugalvojo ir ne dėl to, kad koučingo specialistas neva nieko neišmano, bet dėl to, kad koučinge skirtingai nuo konsultavimo ar instruktavimo pašnekovas yra skatinamas mąstyti pats.

Mūsų kultūrai, kuri ilgą laiką pratino mus prie nurodymų ir prie autoritetų yra gana sunku toleruoti neapibrėžtumą, kuomet patarimo negauname čia pat. Koučinge tam tikras neapibrėžtumas – neišvengiamas.  Reikia laiko ir pastangų, kad patarimai, kurių žmogus ieško, jame užgimtų ir būtų pritaikyti praktikoje.  Tad kartais mums tiesiog lengviau toleruoti tuos vaidmenis, kurie nekelia ginčų. Štai – ekspertas ir nėra jokių kitų klausimų. Reikia jo klausyti. Mūsų švietimo sistema dar mena tuos laikus, kai mokinys turėjo besąlygiškai priimti mokytojo „tiesą“. Pastebiu, kad kartais ilgimasi tokių dalykų, nes… kai tiesa yra kieno nors kito, atsakomybė už ją tenka „tam kitam“. Ir, jei patarimai neveikia, visada žinome, ką kaltinti.

Vadovai, kurie mokosi koučingo, pirmiausia turi gebėti atskirti du skirtingus vaidmenis: a) patarėjo (eksperto) ir b) mąstymo partnerio. Jau anksčiau esu rašęs, kad vadovų suvokiama galia pasireiškia per jų ekspertiškumą, o tai yra vienas pagrindinių trukdžių, kurie neleidžia vadovams keisti eksperto į mąstymo partnerio vaidmenį. Aš turiu viską žinoti ir išmanyti, – tai viena tų frazių, kuri trukdo kurti mokymosi santykį ir praktiškai realizuoti koučingo principus.

Buvimas ekspertu „užteršia“ koučingo pokalbį svetimomis mintimis. Užuot skatinęs klientą mąstyti patį, koučingo specialistas ar vadovas pradeda dalytis su juo savo matymu. Kitas dalykas – kuo daugiau nagrinėjame koučingo kliento situaciją, kuo labiau bandome klientui „padėti“, tuo labiau tai veda…į niekur. Pačios situacijos detalės, jos įvairūs praktiniai aspektai yra tik informacija, faktai. Tačiau koučingo pokalbis yra ne apie faktus, o apie kliento mąstymą. Tai klientas turi „dirbti“ su savo situacijos faktais, o ne koučingo specialistas. Tad kartais, kad paskatinčiau kliento mąstymą, man nebūtina žinoti visų jo situacijos aspektų.

Nebuvimas jo situacijos ekspertu man padeda formuluoti mąstymą skatinančius klausimus. Būdamas mokymosi proceso šeimininkas, o ne kliento situacijos ekspertas skatinu klientą sudaryti jungtis tarp faktų, juos interpretuoti ir daryti išvadas. Kas dar nutiko? Kaip tai siejasi su? Ką tau tai reiškia? Kokias išvadas darai? – tai klausimai, kurie padeda klientui dirbti pačiam. Būdamas kliento situacijos ekspertu rizikuoju įgyti tam tikrų nuostatų kliento atžvilgiu. Kai ši nuomonė susiformuos, gali būti, kad pradėsiu kliento klausinėti ir vesti jį ne ten, kur reikia jam, o ten kur aš manau, kad jam reikia nueiti. Ir tai būtų fatališka klaida.

Vienas žmogus, kuris dar 2002 metais supažindimo mane su koučingo principais, auditorijoje išsakė “eretišką” mintį. Ar tikite, kad galiu išmokyti jus suomių kalbos, nemokėdamas nei žodžio suomiškai, – paklausė jis mūsų. Apibendrinant auditorijoje suvilnijusį šurmulį galima pasakyti, kad dažniausiai nuskambėjęs žodis tuo metu buvo “nesąmonė” ir “negali būti”. Mes tikėjome, kad suomių kalbos gali mokyti tik suomių kalbos ekspertas ir alternatyvos tam nėra. Tačiau Sean Gaffney padarė eksperimentą, – pasiteiravo, kas nori mokytis suomių kalbos. Kai keli žmonės pakėlė rankas, jis čia pat pakvietė vieną dalyvių ir pravedė demonstracinį koučingo pokalbį. Jis pasibaigė tuo, kad pašnekovas sumanė kitą savaitę nusipirkti suomių kalbos pradžiamokslį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.