Aš taip pat buvau koučingo romantikas. Pamenu, kaip mokydamasis šios praktikos išpažinau vieną esminį jos principą – koučingo specialistas nepataria, o jeigu pataria klientui, tai jau nėra koučingas, nes tai jau konsultacija. Pradedantys koučingo specialistai į konsultacijų teritoriją nekėlė kojos, lyg ji būtų už magiško rato, kuris saugo nuo burtų ir raganų.

Šiemet sukanka dešimt metų nuo pirmųjų mano koučingo sesijų. Remdamasis savo patirtimi galiu pasakyti, kad dirbant su klientu vien tik pasyvaus klausinėjimo nepakanka. Jo pakaktų ir jis būtų efektyvus, jeigu žmogus programoje dirbtų ilgai, kaip psichoterapijoje. Tuo tarpu koučingas dažniausiai yra skirtas žmogaus veiklai gerinti – didinti jo suvokimą ir jį įveiksminti. Koučingo paskirtis kita – padėti veiksniam žmogui susidėlioti mintis ir įgyvendinti to rezultatą praktiškai. Tam kartais pakanka kelių koučingo sesijų. Jeigu į sesiją atbėgo vadovas ir nori pasitarti su koučingo specialistu, kaip jam geriausiai pasielgti būsimame susitikime, jam nebūtina dirbti ilgas valandas. Tai lyg pastūmėjimas ar palydėjimas ilgesniame pokyčio kelyje. Žnoma, sesijas galima pratęsti ir tai bus naudinga, tačiau ne visada taip nutinka. Puiku, jeigu koučingo specialistai su klientais dirba ilgiau, bet net ir šiuo atveju dalykiniuose reikaluose koučingo specialisto pasyvumas nėra labiausiai sveikintinas dalykas.

Vien tik klausimų uždavinėjimas – darbas su kliento mąstymo sistema tam tikra prasme koučingo specialistams yra saugi teritorija. Mes galime valandų valandas diskutuoti apie klientų potencialą, apie tai, kad visi jį turi, kad visi yra gebantys, norintys ir motyvuoti iš esmės, tačiau giliai viduje koučingo specialistai žino, kad taip nėra. Ne visi klientai pajėgūs dirbti vien tik su klausimais, nes jiems gali reikėti ir tam tikrų žinių.

Gali susidaryti įspūdis, kad koučingo specialistams nereikia gilintis į kliento reikalo turinį ar jo santykį su tuo turiniu, kaip darytų konsultantas, kuris aiškintųsi situaciją ir pateiktų gerą patarimą. Vis tik, turiu priešingą nuomonę – kliento aplinkos, sąveikos su ja išmanymas koučingo specialistui yra didelė pridėtinė vertė. Kaip kitaip geras koučingo specialistas užduos gerus klausimus, jeigu, pavyzdžiui, jis nėra susipažinęs su vadybos ar lyderystės dalykais, kurie aktualūs vadovams?

Nors koučingo specialistai sako, kad klientų jie nesirenka, kad klientai juos suranda patys, tačiau tai nėra visiška tiesa. Kiekvienas koučingo specialistas žino, su kuriais klientais jis NORI dirbti ir su kokiais NENORI dirbti, tad vien jau tai yra tam tikras teritorijos apsibrėžimas. Pavyzdžiui, daug koučingo specialisčių moterų pirmenybę teikia klientėms moterims, nes, jos sako, kad su moterimis lengviau susikalba, problemos suprantamesnės. Kiti koučingo specialistai sako, kad jie renkasi tik, tarkime, ambicingus žmones, kurie turi didelių siekių. Dar kažkas dirba su socialiai pažeidžiamais žmonėmis, o kažkas orientuojasi į karjeros klausimus keliančius žmones. Visa tai reiškia, kad koučingo specialistai yra linkę rinktis savo klientus ir kartu tai reiškia, kad tai daroma dėl vienos svarbiausių priežasčių – reikia šiuos klientus pažinti, suprasti jų aplinką ir gebėti vertinti jų santykį su ja.

Tai veda į esminę šio straipsnio mintį – jeigu klientas pats negeba pastebėti ir įvertinti šių ryšių, jam reikia padėti. Vien tik klausimų gali neužtekti. Klientams gali prireikti parodyti kokį nors teorinį modelį, kuris praplės jų supratimą, kas su jais vyksta. Gali tekti pasidalinti su klientu kitų žmonių patirtimi, kuri galbūt pametės jiems gerų įžvalgų. Koučingo specialistai taip pat turėtų dalintis su klientais tam tikru savo pačių matymu, jo neprimetant, tačiau jį atskleidžiant ir aptariant su klientu. Jeigu matau, kad žmogus blaškosi, trypčioja vietoje, abejoja, nenoriu jo kankint dar labiau – pasidalinsiu su juo pastebėjimais, įžvalgomis ir paklausiu, kaip jis jas vertina.

Tiesą sakant, metodine prasme, koučingą, tą grynąjį, matau tik kaip pakankamai siaurą intervenciją. Žmonės į susitikimus ateina kažką žinodami, kažką pamiršę, kažkur pasimetę, kažkaip įklimpę, tad norėdami jiems padėti koučingo specialistai turi prie koučingo priderinti ir kitus konsultavimo metodus, pavyzdžiui, grįžtamą ryšį, pasidalinimą patirtimi ar teorija, kuri gali būti naudinga klientui.

Mūsų, koučingo specialistų pašaukimas – padėti žmonėms ir, jeigu mes matome, kad galime savo įžvalga, neprimesdami jos, tačiau leisdami ją apsvarstyti, klientui padėti, kodėl to nepadarius? Žmonės, kurie ateina į koučingą nebūtinai stebi, kiek klausimų koučingo specialistas uždavė ir kokius modelius jis taikė. Jam neįdomu, ar tai kognityvinė psichologija, ar NLP ar geštaltas padiktavo koučingo specialisto strategiją ir taktiką. Jis tiesiog nori pilno pokalbio, gyvo aktyvaus žmogaus, kuris mokėtų ne tik paklausti, tačiau ir parodyti kryptį ar patvirtinti kliento pasirinkimą.

Galvodamas apie koučingo taikymo ateitį matau, kad koučingas pats vienas išgyventi negalės. Jau dabar jis derinamas su daug kitų praktikų, pavyzdžiui, meditacija, kvėpavimo pratimais ar kitokiais sąmoningumą ir sveikatą gerinančiais dalykais. Palengva atrandu tam tikrą balansą tarp nedirektyvaus klausinėjimo ir aktyvaus dalinimosi įžvalgomis neprimetant jų, tačiau įtraukiant klientą į jų svarstymą tuo atveju, jeigu matau, kad patirtis, apie kurią klientas kalba, yra jam nauja ir nepažįstama. Einant su palydovu tamsiu koridoriumi norisi, kad jis taip pat turėtų žibintuvėlį ir pasidalintų išmintimi, kur galbūt galima rasti išėjimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.