Čia noriu pateikiti keletą apibendrintų įžvalgų, kurias vienaip ar kitaip su vadovais paliečiame koučingo praktikos mokymų metu. Kartais užuot aiškinęsį, kas yra koučingas ir kaip jis naudojamas vadovo darbe, mes pažvelgiame šį klausimą iš kitos pusės – o kas gi nėra koučingas? Kuriose vietose vadovai jį pavojingai painioja su kitomis ugdymo ar vadovavimo priemonėmis? Galbūt tie, kas dirbate organizacijose, atpažinsite žemiau pateiktus palyginimus. O kokia gi jūsų koučingo praktika ir ką jūs laikote koučingu savo darbe?

Koučingas nėra auklėjamasis pokalbis

Koučingo tikslai yra edukaciniai, jie tarnauja asmeninio žmogaus efektyvumo augimui (nors koučingo specialistas neatlieka tradicinio mokymo funkcijos!). Todėl koučingu negalime vadinti auklėjamųjų pokalbių, neigiamo grįžtamojo ryšio monologų ar tiesiog aštrios kritikos, kuria siekiame, kad kitas žmogus pasikeistų taip, kaip norime mes. Kai mes „auklėjame“ kitą žmogų, tai nėra nei mokymas, nei pagalba tam žmogui tobulėti.

Koučingas yra abipusis dialogas, kuriuo vienas žmogus siekia padėti kitam mąstyti, ir jie abu laisva valia įsitraukia į šį procesą. Koučingas – tai turiningas, prasmingas ir į rezultatus orientuotas pokalbis tarp dviejų mąstymo partnerių. Jei koučinge dalyvaujantis pašnekovas nenori kažko keisti , tai – jo valia. Nenaudokime koučingo kaip vienpusės „auklėjamosios“ priemonės. Būtent dėl šios painiavos apie koučingą gimsta daugybė anekdotų.

Koučingas nėra nurodymų pateikimas

Ar tu nemanai, kad reikėtų…?, Ar negalvoji, kad…?, – tai tipiniai užmaskuoti nurodymų (arba nuomonės) koučinge pateikimo pavyzdžiai. Blogiausia, kad tokiu būdu pateikiantis nurodymus žmogus neretai vadina tai koučingu, kai tuo tarpu koučingą neva „gaunantis“ žmogus reaguoja į tokius pokalbius gynybiškai. (Vėl mane koučina! Vėl mane iškoučins!). Toks neadekvatus koučingo naudojimas tik menkina šio galingo tobulėjimo įrankio įvaizdį. Jei vadovas nori pateikti nurodymą, tegu taip ir padaro, nes dažnai tai yra jo pareiga, neretai ir būtinybė  – direktyviai paaiškinti, ką ir kaip reikia daryti. Tačiau tai nėra koučingas – tai yra vienpusis nurodymų pateikimas.

Koučingas nėra „švelnus“ savo nuomonės perdavimas

Ačiū, kad pamokėte švelnaus koučingo, – kartą po mokymų man pasakė vadovai. Koučingas nėra nei švelnus, nei nešvelnus. Nėra tokio koučingo kokybės kriterijaus. Pirmiausia, tai yra dalykinis pokalbis tarp dviejų lygių, suaugusiųjų pozicijas užėmusių, žmonių. Koučingu mes neprašome kito žmogaus padaryti kažko, ko norime mes ir nebandome jo kažkuo įtikinti, kad ir kaip „švelniai“ ar mandagiai tai darytume. Koučingas yra skirtas padėti kitam žmogui apsvarstyti jam rūpimus klausimus ir surasti norimus sprendimus. Tai nebūtinai bus tie klausimai, kuriuos vien tik vadovas norės aptarinėti ir jie nebūtinai turi būti sprendžiami taip, kaip nori vadovas. Jei vadovas nori laikytis savosios linijos, jis turi pasakyti tiesiai šviesiai, bet tai jau nebus koučingas. Jei vadovas ir jo pašnekovas kalbasi spie jiems abiems rūpimus tikslus, pirmiausia dėl jų reikia sutarti ir tik tada pradėti koučingą.

Koučingas nėra „žmonių taisymas

Bėda ta, kad koučingas dažnai yra laikomas priemone pakeisti kitą žmogų tam žmogui apie tai nežinant. Gal galite rekomenduoti man koučerį, kuris padėtų pakeisti mano partnerio mąstymą?, – teiravosi kartą manęs vienas interesantas. Organizacijose kartais koučingu bandoma manipuliuoti ir tarsi įteigti kitam žmogui svetimą mintį. Nieko nebus, jei norime pakeisti kitą žmogų, taip ir pasakykime jam, kad tikimės iš jo kažko kito, tačiau toks pokalbis nebus koučingas. Tai bus reikalavimų ar, švelnesniu atveju, lūkesčių išsakymas, o tai jau kita tema. Ir, jei tas kitas žmogus norės šiuos lūkesčius priimti, koučingas jam gali padėti eiti toliau – ieškoti būdų kaip keistis. Būtent čia vadovas gali panaudoti koučingą ir taip padėti savo darbuotojams.

Koučingas nėra draugiškas pokalbis prie bokalo

O jei aš taikysiu  koučingą, ar netapsiu pernelyg draugiškas?, – klausia vadovai. Jie nuogąstauja, kad vėliau jų kolegos, tapę „draugeliais“, galės jais pasinaudoti. Koučingas nėra „pokalbis prie bokalo“, nes, visų pirma, koučingas dažniausiai yra suplanuotas, struktūruotas ir koncentruotas pokalbis, kuris nukreiptas į konkrečių klausimų sprendimą.  Koučingo pokalbiuose nenukrypstama į nereikšmingas ar tiesiog įdomias detales, kaip kad atsitinka draugiškuose pokalbiuose apie šį bei tą. Koučingas skatina atsakomybę ir įsipareigojimus, o šie dalykai vargu ar dera su pokalbiu, vykstančiu linksmybių apsupty.

Koučingas nėra monologas

Par vadovų koučingo praktikas visada klausiu, – kuris daugiau kalbėjote, jūs ar jūsų pašnekovas?  Geras tas koučingo pokalbis, kurio metu koučingo specialistas kalba mažai ir taip suteikia erdvę savo pašnekovui. Tai, kad vadovas kažką ilgai ir įtaigiai sako pavaldiniui, tai dar nėra koučingas. Jei vadovas užduoda kolegai gerus, mąstymą skatinčius klausimus ir sulaukia atsakymų įjuos, – tai jau gero koučingo pradžia.

Tai kam tada tas koučingas, jei negaliu juo pakeisti žmonių?

Jei norime keisti kitus, vargu ar koučingas bus geriausias įrankis. Tokiu atveju mes tik imituosime nesibaigiantį įtikinėjimo procesą. Keistis ir tobulėti  žmonės turi norėti patys, tik tada jie galės pasinaudoti koučingo privalumais. Koučingas geriausiai tinka tiems, kurie nori keliauti per savo patirtį, mokytis iš jos… augti. Tiems, kas tenkinasi status quo – koučingas nebus veiksmingas.

Susiję straipsniai: kaip taikyti koučingą savo padalinyje  ir kokiomis progomis taikyti koučingą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.