Kas gali būti geriau?, – tokį klausimą koučingo specialistai užduoda žmonėms, kurie koučingo pokalbiuose sako: žinai, viskas kaip ir gerai, bet kažko trūksta, kažkas ne taip… Šis klausimas padeda susitelkti ne į problemas (nes net ir negrabiai jų ieškant, jų rastume apsčiai), bet į ateities perspektyvą. Apgalvodamas šį klausimą žmogus išsako preliminarias idėjas ir galimus sprendimus, kuriuos jis pavers savo praktika.

Šis straipsnis yra mano asmeninis bandymas pasvarstyti, kaip yra su koučingu Lietuvoje ir, kas su juo gali būti geriau. Šio straipsnio tikslas – paskatinti diskusiją koučingo specialistų bei entuziastų tarpe. Šiame straipsnyje iškėliau ne visus klausimus ir ne į visus atsakiau, tačiau galbūt tą norės padaryti skaitytojai.

Kad mano mintys nebūtų tokios vienišos, prieš kurdamas šį tekstą kreipiausi į kelis aktyvius koučingo kolegas ir bendražygius, kurie padėjo suformuluoti daugumą čia pateikiamų žinučių. Ačiū Aistei Dromantaitei, Danguolei Kraskauskienei, Andriui Jarašiūnui, Giedrei Lesmaitytei ir Ievai Lunskienei. Jūs rasite save tiek šio straipsnio eilutėse, tiek tarp jų.

Kokios koučingo organizacijos reikia Lietuvai?

Paprastai kiekvienos profesijos ar interesų grupės atstovai jungiasi į bendruomenes ar formalias asociacijas, kad visi kartu jaustųsi stipresni ir pasiektų daugiau. Taip buvo ir yra su koučingo profesija, kurią Lietuvoje nuo pat pradžių atstovavo koučingo specialistų asociacija ICF (International Coach Federation) Lietuva. Pasaulyje organizacija ICF Global jungia daugiau kaip 20 000 narių ir yra sukūrusi stiprią bei nuolat tobulinamą koučingo specialistų sertifikavimo sistemą.

Nei vienas koučingo specialistas neabejoja, kad Lietuvai reikia šeimininkiškos ir dinamiškos koučingo organizacijos, kuri rūpintųsi koučingo plėtra ir sklaida. Tai dariusi vienintelė nešališka ir kiek įmanoma nuo privačių verslo interesų laisva ICF Lietuva, šiuo metu sumenko ir prarado tiek savo žavesį, tiek įtaką. Tai nutiko dėl keleto objektyvių priežasčių.

Pirma, koučingo mokyklas baigę žmonės suprato, kad vien tik iš koučingo nepragyvens, tad pasuko skirtingais keliais. Natūralu. Matant, kad koučingas yra labiau hobis negu profesinė veikla, didelio intereso priklausyti koučingo specialistų tinklui neliko.

Antra, kai kurios koučingo mokyklos savo ėmė kurti savo bendruomenes, nebūtinai susijusias su ICF Lietuva. Toks pasiskirstymas į atskiras ideologines grupes pirmiausia naudingas koučingo specialistus rengiančioms mokykloms. Tokie tinklai turėtų egzistuoti, tačiau jie galėtų palydėti koučingo profesionalais norinčius kolegas į tarptautinį, platesnį pripažinimą turintį sociumą.

Trečia, galbūt aukštus reikalavimus koučingo specialistų kvalifikacijai ir veiklai kelianti ICF šiek tiek nepritapo, nes matydami, kad investicija į save kol kas stipriai viršija grąžą, ne visi koučingo specialistai norėjo tęsti savo tobulėjimą. Vos keliolika koučingo profesionalų šiandien užsiima nuolatine koučingo praktika (mano žiniomis tarptautiniu lygiu sertifikuotų profesionalų yra vos 11 ar 12), tad natūralu, jog paklausa brangesniems renginiams bei konferencijoms su žymiais užsienio pranešėjais kiek prislopo. Jeigu neauga profesija, jai kol kas nereikia ir jos atstovus vienijančios organizacijos. Pasisėdėjimui prie kavos pakanka kelių kolegų ir nereikia jokio popierizmo.

Nenuostabu, kad paskutinieji ICF Lietuva aktyvistai, kurie rengė puikius koučingo profesionalų ir entuziastų susitikimus ar kalbėjo apie koučingą po ICF Lietuva vėliava, nuleido rankas. Visi kolegos, kurie iki šiol vairavo ICF Lietuva, laikėsi principo pasitraukti iš vadovaujančių ar organizuojančių postų ir užleisti juos naujiems žmonėms, kurie atneštų naujovių ir šviežio oro. Kita vertus, manau, kad šis principas galėjo būti pakeistas.

Kalbat apie tai, kas galėtų būti geriau, reikėtų nepamiršti, kad koučingas – vis dar kontraversiškai vertinamas dalykas ir jo paklausa turi būti formuojama ne laukiant kol kažkas nutiks. Šiandien reikėtų pateikti galbūt kartais perteklinę, tačiau itin kokybišką ir adekvačią žinią, kuri būtų išreiškšta renginių ar susitikimų su smalsiais žmonėmis forma. Manau, kad žinia apie koučingo kompetencijas, etikos kodeksą, koučingo specialistų kelią į tarptautiniu lygiu pripažįstamą gebėjimą teikti koučingo paslaugą turi būti skleidžiama tikslingai ten, kuri ji būtų paklausi. Galvoje turiu verslo organizacijas bei aukštąsias mokyklas.

Nepaisant liūdnokos dabartinės situacijos, keliolika likusių ICF Lietuva narių šį rudenį išrinko naują valdybą, kuri, neabejoju, atgaivins įprastą veiklos liniją, o taip pat nudžiugins naujovėmis. Viena labiausiai mano tikėjimą skatinančių prielaidų yra auganti nauja koučingo specialistų karta, kuri neapsiribojo pradiniu išsilavinimu koučinge, tačiau nuėjo ilgesnį kelią, pavyzdžiui, lankėsi supervizijose, atliko daugiau praktikos ar baigė papildomus mokymus.

Viskas, ko šiandien reikia gerai pradžiai – tai geros vadybos, aukštos kokybės koučingo renginių bei aiškios ir privačiais interesais neužterštos koučingo sklaidos. Suprantu, kad kai kurios ICF Lietuva veikloje dalyvaujančios mokyklos yra naudingos tuo, jog su koučingu supažindina daug žmonių, tačiau jos pačios žino, kokia slidi riba tarp ilgalaikio visuotinio koučingo intereso bei trumpalaikio privataus verslo intereso. Koučingas niekada nebuvo siejamas su kiekybe. Tai ypač aukštos kokybės reikalaujanti paslauga.

Nemanau, kad ICF Lietuva turėtų siekti pritraukti kuo didesnį skaičių narių. Anaiptol, galbūt reikėtų susirinkti likusiai buvusių aktyvistų saujelei ir susitarti dėl konkrečių veiklų, kurios visų pirma būtų nukreiptos į tikslingą koučingo sklaidą ir koučingo srityje dirbančių kolegų kompetencijos stiprinimą. Pavyzdžiui, daugelis koučingo specialistų siekia surinkti pro-bono valandas savarankiškai, tačiau tą padaryti galima kartu įsitraukiant į kokius nors projektus. Taip pat ICF Lietuva galėtų pasirūpinti įdomiais lektoriais, kurių žinios ir patirtis būtų naudingi ne tik patiems koučingo specialistams, tačiau ir įmonių atstovams. ICF Lietuva turėtų daryti pranešimus ir adekvačiai pateikti save personalo valdymo ar vadybos srities kontekstuose, nes koučingas – neatsiejama šiuolaikinių organizacijų kultūros dalis.

Manau, kad ICF Lietuva organizacijai keliami lūkesčiai turi būti suderinti su realia koučingo padėtimi Lietuvoje. ICF Lietuva sustiprės ir vėl taps koučingo vėliavneše, kai mūsų šalyje pradės formuotis platesnius kontekstus siekianti koučingo paklausa. Lietuvoje veikiančios įmonės jau seniai atrado koučingą ir sėkmingai samdo saujelę profesionalių koučingo specialistų, tačiau koučingo mokyklos per metus jų paruošia šimtus. Gal pernelyg skambus žodis paruošia. Greičiau, supažindina su koučingo praktika.

Didelė dalis koučingo mokyklas baigusių žmonių imasi taip vadinamo gyvenimo koučingo (angl. life coaching) ir, siekdami išsiskirti iš bendros masės, ieško savo nišos. Tokios paieškos neretai pavirsta koučingui žalingais sprendimais. Įvairios ezoterinės, sveiko gyvenimo būdo ar netradicinius požiūrius reklamuojančios veiklos (jas galima pavadinti moderniąja ezoterika) turi pilną teisę plėstis ir skleistis, tačiau dėl populiarinimo jos kartais būna pavadintos kaip tam tikra koučingo atmaina. Tokia komunikacija ne tik kelia neadekvačius lūkesčius koučingui, tačiau ir sujaukia koučingo įvaizdį.

Neseniai vienoje diskusijoje su Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos katedros vadovu dr. Ryčiu Pakrosniu bei psichologijos studentais teko nejaukiai pripažinti, kad koučingo srityje galima sutikti įvairių žmonių, kurie koučingu vadina viską, kas tik jiems šauna į galvą. Net pirmo kurso psichologijos studentai, kurie regis turėtų būti laisvi nuo stereotipų, į koučingą žvelgia su atlaidžia šypsenėle. Vienas neprofesionalus Youtube išplatintas video apie kokią nors su koučingu mažai ką bendro turinčia, tačiau koučingu vadinama veikla, gali sugadinti viską, ką bando dėl koučingo padaryti koučingu Lietuvoje besirūpinantys žmonės. Galbūt didesni reikalavimai keliami tiems koučingo specialistams, kurie orientuojasi į paslaugų įmonėms teikimą, tačiau jeigu kalbame apie taip vadinamą gyvenimo koučingą, daugelis dalykų čia tampa reliatyvūs. Šioje srityje koučingu dažnai vadinama viskas, kas tik yra apie žmonių saviugdą ar sveikesnį gyvenimo būdą. Ir ko gero reikia tai toleruoti , nes visais laikais buvo žmonių, kurie tiki įkrautu vandeniu ar kvėpavimu gyvsidabrio garais. Ką padarysi.

Reikia nepamiršti, kad koučingas yra besiformuojanti disciplina ir paslydimų kol kas čia bus įvairių. Aršiausiems koučingo kritikams, kurie atvirai tyčiojasi iš koučingo arba tiems, kurie koučingo specialistams kelia tokius pačius reikalavimus kaip ir psichoterapeutams, reikėtų suprasti, kad tokie lūkesčiai nėra adekvatūs. Praėjo mažai laiko, kad mūsų šalyje susiformuotų teorinė koučingo mokslo bazė bei gerosios praktikos. Žinoma, suprantu ir tą nusivylimą, kai vyresniosios koučingo sesės – psichologijos atstovai į savo praktiką įdeda kur kas daugiau pastangų, o tuo tarpu kai kurie koučingo srities entuziastai skelbiasi konsultuojantys baigę vos keliolikos valandų kursą.

Lyginant su šalimis, kuriose koučingas yra labiau pažengęs, Lietuvoje ši veikla yra veikiama kur kas mažesnės paklausos, kitokių nuostatų ir kitokio vertinimo. Iš paauglio, vos kelis mėnesius skambinančio pianinu, negalime reikalauti, kad jis grotų taip, kaip groja scenos vilkai. Tačiau galime padėti tam paaugliui augti, geriau suprasti muzikos pagrindus ir skatinti šį paauglį nesustoti.

Daug kas kalba apie koučingo kaip ir psichoterapijos reguliavimo iniciatyvas. Manau, kad koučingo reguliavimas yra kol kas ateities dalykas, nes Lietuvoje dar nėra susiformavusi stabili koučingo praktika (nebent organizacijose). Kuomet Lietuvoje aktyviai ir nuolat koučingu užsiims bent šimtas žmonių, tuomet bus galima pradėti galvoti apie profesijos reguliavimą.

Kokių koučingo studijų reikia Lietuvai?

Iš aukščiau parašyto teksto galima susidaryti įspūdį, kad už koučingo plėtrą turi būti atsakinga koučingo specialistus vienijanti organizacija ir patys koučingo specialistai. Tas tiesa, tačiau Lietuvoje pagrindiniai koučingo srities žaidėjai ir nuomonės formuotojai yra koučingo mokyklų treneriai. Į mokymų klases jie pritraukia šimtus koučingu besidominčių žmonių. Pastarųjų tarpe galima sutikti ne tik galbūt būsimus koučingo specialistus, tačiau ir kitus profesionalus, kurie koučingą siekia naudoti vadyboje. Nepaisant koučingo mokyklų pakraipos ar išpažįstamo tikėjimo, žinios apie koučingą turi būti perduotos laikantis tarptautinių standartų. Galbūt koučingo mokykloms būtų verta formuoti atskiras mokymo programas tiems, kurie sieks karjeros koučinge ir tiems, kurie koučingą naudos tik epizodiškai. Tokiu būdu lūkesčiai koučingo specialistų atžvilgiu taptų labiau adekvatūs.

Manau, kad Lietuvoje kaip atsvara privačioms koučingo mokykloms turi atsirasti solidžios akademinės koučingo studijos. Kelias jau šiek tiek pramintas ir kai kuriuose universitetuose toks dalykas jau dėstomas. Vis tik, tokios specialybės, kurioje koučingas dominuotų kaip pagrindinis mokymosi ir praktikos objektas, dar nėra. Nepaisant to, aktyvūs akedeminio pasaulio žmonės apie koučingą kalba vis garsiau. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo Universitetas sieks sukurti koučingo psichologijos studijas, tačiau tam reikia laiko, nes studijų programos yra tvirtinamos daugybę kartų ilgiau negu kuriamos. Tam, kad procesas pagreitėtų, universitetams reikia atsisakyti nuostatos, kad koučingas – kažkokia trumpalaikė ezoterinė mada, o koučingo specialistai – pliažuose nuogą mankštą propaguojantys žmonės.

Koučingas Europos, JAV ir Australijos aukštosiose mokyklose dėstomas jau daugiau kaip dešimtmetį, koučingo veikla yra aktyviai tiriama, o srities mokslininkai rengia magistro bei daktaro studijų kursus. Suprantu, kad aukštųjų mokyklų atstovai tai supranta ir gal net apie tai žino, tačiau yra ir kita medalio pusė – koučingo disciplina gali konkuruoti su kitomis disciplinomis ir tokiu būdu sujaukia nusistovėjusią tvarką bei interesus.

Kokio koučingo reikia Lietuvos įmonėms?

Organizacijos yra ta aplinka, kur koučingas skleidžiasi plačiausiai ir greičiausiai. Organizacijų reiklumas koučingo specialistams yra ypač aukštas, todėl organizacijos yra bene geriausia vieta mokytis taikyti koučingą aukščiausia klase. Tačiau tam, kad pavyktų sėkmingai dirbti įmonėse, koučingo specialistams būtinos ne tik žinios apie koučingą, tačiau ir vadybinis ar kitoks su įmonių veikla susijęs išsilavinimas. Taip pat reikalinga kompetencijos bei asmenybės branda, kuri neįgyjama koučingo kursuose, tik ilgoje praktikoje. Vargu ar kokia nors įmonė susidomės ezoteriniais dalykais, kurių apstu iškraipytoje koučingo pasiūloje. Todėl tiems, kurie dabar domisi fainais dalykais verta pagalvoti, kokią karjerą koučinge jie norės daryti.

Stebiu tendenciją, kad įmonėse koučingas vis labiau taikomas pagal paskirtį – ne greitam rezultatui išmušti, tačiau ilgalaikiam ugdymui užtikrinti. Tai yra nuopelnas tų vadovų, kurie skyrė dėmesio ne tik koučingo technikų mokymuisi, tačiau ir savo nuostatų keitimui. Vadovams šiuo metu nėra lengva – keičiasi darbuotojų karta, organizacjų kultūra žmogiškėja, todėl jeigu anksčiau daug dėmesio tekdavo skirti procesams, dabar didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms. Koučingas kaip viena iš ugdymo iniciatyvų ima vaidinti svarbų vaidmenį, todėl norintys augti vadovai yra dar viena koučingo mokslų klientūros dalis, kuri koučingo mokykloms kels itin aukštus reikalavimus. Būtų neatsakinga manyti, kad vadovams pakaks kokio nors žaidimo su spalvotomis kortelėmis ar pabūrimo su moksliškai nepatvirtintu asmenybės profiliu.

Tai kas iš to?

  • Daugėja koučingo specialistų, kurie kelia aukštesnius reikalavimus koučingo mokymams, savo kolegoms bei karjerai koučinge, todėl yra palankios prielaidos atnaujinti ICF Lietuva veiklą.
  • Koučingo specialistams reikia šeimininkiškos, juos vienijančios organizacijos, kuri rūpintųsi visuotiniu koučingo interesu bei nepaisytų net ir gerai užmaskuotų privačių interesų.
  • ICF Lietuva turi būti atvira visiems, kurie nori padėti jai kurti vertę – skleisti žinią apie koučingo kompetencijas, koučingo etikos kodeksą, tarptautines iniciatyvas, tyrimus ir pan., tačiau pirmiausia ši organizacija turi vienyti profesionalus. Taip bus kuriamas aukštos kokybės koučingo precedentas ir gerinamas koučingo metodikos bei koučingo specialistų įvaizdis.
  • Reikalinga koučingo sklaida į plotį ir gylį nenuleidžiant rankų ir nesijaudinant, kad į kokius nors renginius susirenka nedaug susidomėjusių ar kokie nors kolegos nepritaria konkrečiai iniciatyvai. Ilgainiui, matydami gerus pavyzdžius į tokius susibūrimus ateis vis daugiau žmonių.
  • Aukštosios mokyklos turi galvoti apie solidesnes koučingo studijų programas arba turi susieti koučingą su esamomis studijomis, pavyzdžiui vadybos ar psichologijos kursais.
  • Organizacijos turėtų padėti vadovams įgyti koučingo įgūdžių ir taikyti koučingą ugdymo, tačiau ne auklėjimo ar rezultato išmušimo tikslais.
  • Koučingo specialistams verta galvoti apie tolimesnę karjerą įmonėse ar kitur, kur egzistuoja reali koučingo paklausa bei yra aukšti reikalavimai koučingo specialistų kompetencijai.

4 comments on “Koučingas Lietuvoje: kaip išlipti iš smėlio dėžės arba kas gali būti geriau?

  1. Kęstutis on said:

    Manau tai tiesiog lyderystės arba kitaip atsakomybės klausimas. ICF turi geras tradicijas, kurios perkeltos į asociacijos įstatus: vadybos estafetė, kur yra patirties perdavimas ir kasmetinė kaita valdyboje. Tad diagnostikai žiūrint, lyderystės krizė. Kas reiškia, kad išrinkti atstovai neprisiima atsakomybės arba… nėra autoritetai. Kaip ir nieko naujo, mūsų provincialumas ir trumparegystė ima viršų. Kaip iš to išlipti? Turi pasidaryti labai blogai, pasiektas tikras dugnas, kuris leis „gimti“ naujai lyderių kartai. Nestatyčiau ant universitetų dėl dviejų dalyku: koučinge yra dalis meno, empyrikos, kas geriau perteikiama patyriminiais būdais v. s. akademiniame pasaulyje vyraujančiu naratyvu ir išimtinais atvejais kiek radikalesniu konstruktyvizmu. Patyriminiai būdai geriau tinka neformaliam švietimui ar podiplominėms studijoms, kaip ir įsitvirtino psichoterapijos atveju. Antra, verslo spaudimo paklausai iššaukti irgi nesitikėčiau dėl didelių atotrūkių tarp verslo ir mokslo, bei tam tikro nusivylimo saviuždara visa švietimo sistema. Kai aukštasis mokslas tapo kone privalomas mūsų sąmonėje, o vėliau mažėjant žmonių ir atitinkamai studentų skaičiui Lietuvoje, kartelė nuleista taip žemai, kad žemiau vargu ar įmanoma.
    Kas gali būti geriau? Kaip minėjau pradžioje, atsakomybės prisiėmimas, o tai jau lyderystė.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
    • Tomas Misiukonis on said:

      Kęstuti, labai pritariu, lyderystės klausimas čia ryškiausias. Dėkui už komentarą, beje pirmą ir vienintelį kol kas tiek čia, tiek soc. medijoje, kur buvo išplatintas šis tekstas.

      VN:F [1.9.10_1130]
      Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  2. Vilija on said:

    Kas gali būti geriau? Geriau yra tai, kad vadovai jau pradeda suprasti, kad tikrai reikia keisti vadovavimo stilių – pereiti prie kolegiškų santykių, prie nuolatinės kalbėjimo kultūros įmonėje, todėl matau, kaip vienintelis ir pats efektyviausias būdas dirbti su šiuolaikine karta – koučinimas ir, patikėkite, jie to labai nori mokytis! Bet tai jau idėjos pardavimo reikalas, todėl siūlau tokiai organizacijai kaip Jūs turėti ir tam tikrą vadybos politiką – turėti partnerius, kurie labai arti įmonių, kurie yra girdimi ir gali padėti apsispręsti kur mokytis, ką mokytis, kaip mokytis.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  3. Jungciau prie pedagogikos. Pedagogu tobulinimo privalomuoju dalyku siulyciau koucinga. Mokytojai uzsiima jaunaja karta negali „uzstrigti“, kas labai daznai atsitinka turimtiems didele pedagogine patirti, tampa visaziniais. Koucingas puikus mastymo isjudinimo „budas“. Pradetu kitaip „matyti ir girdeti“ savo mokinius.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.