Žodžio tikslas populiarumą lenkia nebent žodžiai motyvacija arba lyderystė. Apie tikslus kalbame beveik kiekviename organizacijų kontekste, o taip pat ir saviugdos lauke. Neturėti tikslo šiais laikais tolygu neturėti gero darbo, namo ar automobilio. Apie tikslus atsainiai atsiliepiantys žmonės laikomi neatsakingais ar krypties gyvenime neturinčiais.

Tie, kurie kalba apie tikslus, ne visada atsižvelgia į keletą aspektų, kuriuos į dienos šviesą pastaruoju metu traukia vis daugiau vadybos ir saviugdos praktikų. Šiame straipsnyje noriu supažindinti su keliais pasenusiais požiūriais į tikslus ir patarti kaip sustiprinti savo tikslų kokybę. Žinia, kad neteisingai nustatyti tikslai mažina užsidegimą ir energiją jų siekti.

Klaida Nr. 1: Pernelyg konkretūs tikslai

Viena iš tikslų nustatymo mantrų S.M.A.R.T. teigia, kad tikslai turi būti konkretūs (specific). T.y. kuo tikslas konkretesnis, tuo geriau žinome, ko siekti. Geriau žinome, kaip pamatuosime, ar tikslą pasiekėme.

Galbūt tai aktualu sportininkams, kurie savo tikslą sekundžių tikslumu turi nubrėžti. Bet čia kalbu apie organizacijų kontekstą ar saviugdą.

Pavyzdžiui, pagalvokime apie klientus aptarnaujantį darbuotoją, kurio darbo efektyvumas matuojamas pagal konkretų tikslą – aptarnavimo greitį. Jei šis žmogus sieks klientus aptarnauti per x minučių, tuomet kaip jam seksis aiškintis kliento poreikius ir juos atliepti? Sunku tikėtis, kad susikoncentravęs į šį konkretų tikslą toks darbuotojas tinkamai išpildys kitus kokybiško aptarnavimo kriterijus.

Jei universiteto doktorantui iškeliamas tikslas parašyti kuo daugiau straipsnių ir pagal šį kriterijų numatoma matuoti jo efektyvumą, tuomet kaip tai atsilieps jo dėstymo ir mokslinių tyrimų, į kuriuos jis aistringai įsitraukęs, kokybei?

Tikslai turi būti laisvesni, ne taip konkrečiai apibrėžti. Jie turi suteikti galimybę jų siekiantiems priimti sprendimus, elgtis kūrybiškai. Ne tokie konkretūs tikslai sumažina bereikalingos kontrolės poreikį, jie suteikia daugiau atsakomybės ir veiksmų laisvės. Juk pakeliui į tikslą pasitaiko ir kitokių progų, kuriomis verta pasinaudoti.

Klaida Nr 2: Per daug tikslų

Pagalvoju apie kokį nors vadybininką, kurio tikslų lentelėje nurodytos keturisdešimt dviejų produktų pozicijos ir kiekvienai pozicijai jis turi konkretų nustatytą tikslą. Jis jau seniai yra sutaręs su savo vadovu, ką vykdys, ko ne. Net ir pats vadovas gerai žino, jog šitiek tikslų neįmanoma įgyvendinti. Dar gerai, kad žinomi prioritetai. O jei jų nėra?

Tas pats ir su saviugda. Pagalvoju apie tuos, kurie ant šaldytuvo magnetu yra prispaudę sąrašą su artimiausių metų tikslais. Nežinau, koks tikslų skaičius yra optimalus, tačiau jei į tą sąrašą net uodas snapo negali įkišti, verta susimąstyti. Daugybė tikslų nėra blogybė savaime. Blogai yra tai, kad galvodami apie šitiek tikslų patiriame stresą ir įtampą. Būtų kvaila iš plaukikės Rūtos Meilutytės tikėtis keturių aukso medalių už keturias skirtingas plaukimo rungtis.

Tyrimai rodo, kad turėdami per daug tikslų žmonės stengiasi įgyvendinti lengviausius iš jų. Vienos studijos metu žmonėms buvo nustayti kokybiniai ir kiekybiniai tikslai. Kadangi pastarieji buvo lengviau pasiekiami, studijos dalyviai į juos ir orientavosi. Tad kam save apkrauti, iš anksto žinant, kad sieksime tik tų tikslų, kurie mums labiausiai artimi.

Klaida Nr 3: Trumparegiški tikslai

Ar žinote kodėl Niujorke lietingą dieną beveik neįmanoma pagauti taksi? Atsakymas atrodo paprastas – išauga taksi paklausa. Deja, ne tik dėl to. Tokiomis dienomis taksi vairuotojai savo nusistatytą pinigų sumą surenka kur kas greičiau ir ją surinkę tuojau pat baigia darbą. Kitaip tariant, orientuodamiesi tik šios dienos uždarbį, jie negauna papildomų pajamų, kurias gautų jei dirbtų ilgiau arba jei iš anksto nenubrėžtų sumos, kurią nori gauti.

Tai yra labai tiesmukas pavyzdys, tačiau kalbant apie organizacijas, yra tokių, kurių vadovai koncentruojasi į šios dienos uždarbį ir pamiršta tvarius tikslus, kurie nustatyti ne šiai dienai, o kur kas ilgesniam laikotarpiui. Šie tikslai nebūtinai yra susiję su uždarbiu. Jie yra apie organizacijos raidą ir evoliuciją. Lygiai tas pats galioja nustatant ir saviugdos tikslus. Pagalvoju apie žmones, kurie perspektyvą teikiantį darbą meta vien dėl to, kad startinis atlyginimas šioje darbovietėje yra mažesnis nei kontoroje už kampo.

Klaida Nr 4: Pernelyg sunkūs tikslai

Kai užsibrėžti tikslai yra sunkiai pasiekiami, mes linkę pateisinti šių tikslų siekimo priemones. Ne, gal nereikia minėti to neetiško vieno organizacijos ir pavienių jų darbuotojų elgesio, kai jiems buvo liepta trūks plyš išplatinti tam tikrą produktą. Apsižiūrėjus buvo pastebėta, kad produktas nėra toks pelningas kaip kad tikėtasi, nors pardavimai pasiekė planuotus. Taip nutiko ne dėl to, kad produktas blogas, o dėl to, kad vadybininkai buvo verčiami įgyvendinti nerealius tikslus. Todėl ir produktas, užuot pakliuvęs į tikslinį segmentą, išsisklaidė ne ten kur turėjo. Pinigai į balą.

Tas pats galioja ir saviugdos atveju. Jei būdamas labai vidutiniškas mėgėjas bėgikas per savaitę užsibrėšiu nubėgti 80-100 kilometrų, vargu ar dar kada nors bėgiosiu, nes jau po kelių dienų nepavilksiu kojų.

Tyrimai rodo, jog kai nustatome sunkiai pasiekiamus tikslus, mes imamės bereikalingos rizikos. Ar girdėjote apie garsią istoriją, kur alpinistai nieko nepaisydami bandė įkopti į Everestą ir žuvo nepasiekę viršūnės. Tyrėjai išsiaiškino, kad jie padarė lemtingų klaidų vien dėl to, kad labai troško įveikti kalną ir save. O audros juk tik pralaukti buvo galima. Juk buvo galima leistis į žemiau esančią stovyklą ir vėl bandyti kilti.

Pernelyg sunkūs tikslai demotyvuoja. Jei išsikėlėte sau pernelyg sunkų tikslą, kokia tuomet bus nesėkmės našta, net jei tikslą pasieksite 99%?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.