Ar kada stebėjote save, kaip elgiatės paveikslų parodoje? Nors paveikslas, į kurį žiūrite, jums atrodo visiškas šlamštas, save įtikinate, kad tai meno šedevras, nes jis kaba madingoje galerijoje?

Ar kada priklausėte kokiam nors klubui arba sąjungai, kurią mielai mestumėte, tačiau narystės mokestis, kurį mokate, yra pakankamai aukštas, kad įrodytumėte sau, jog narystė tikrai to verta?

Ar kada teko pasiimti (pavogti) iš darbovietės  popieriaus paketą ar naujų rašiklių rinkinį? Tuomet tikriausiai sakėme sau „juk visi taip daro“ arba „man ir taip nepakankamai moka, nenubiednės“.

Ar teko kada prekybos centre suvalgyti porą vynuogių, nors žinojote, kad tai taip pat vagystė? „Bet juk aš turiu paragauti, kad nuspręsčiau ar pirkti“ – pažįstama mintis.

Ar kada koks nors niekšu laikytas žmogus padarė jums ką nors gero, o jūs pagalvojote „negali būti – jis tikriausiai siekia, kad aš nekęsčiau savęs už tai, kad jį laikiau niekšu – niekšas!

Ar teko kada atidėti į šalį norimą asmeninį pokytį sakant sau, kad neturiu tam laiko, o pokyčiai – kenksminga ir nesveika, nes sukelia stresą?

Ar teko kada…

Štai pavyzdžiai iš mokslinių eksperimentų:

Žmonės gavę nuobodžią užduotį ir dolerį už tai, kad ją atliks, laiko šią užduotį mažiau nuobodžia, nei tie, kurie už šios užduoties atlikimą gavo 20 dolerių! Kai po eksperimento pirmieji sužino, kad kitiems buvo sumokėta kur kas daugiau, savo nusivylimą paaiškina tuo, kad jie šiame ekeperimente dalyvavo vedami kilnių mokslinių siekių, o užduotis, gerai pagalvojus, buvo įdomi.

Žmonės buvo paprašyti pasirinkti vieną iš dviejų universitetų, vėliau geriau įvertino būtent tą aukštąją mokyklą, kurią jie pasirinko. Net jei studijos neatitiko jų lūkesčių ir net jei nepasirinkto universiteto reitingai (kaip vėliau paaiškėjo) buvo aukštesni, studentai atrado racionalius argumentus, kodėl jų pasirinkimas buvo geresnis.

Leon Festinger (1957) šiuos mūsų proto nesusipratimus pavadino kognityviniu disonansu. Tai fenomenas, kuris pasireiškia, kai  mūsų smegenys gauna informaciją, kuri akivaizdžiai prieštarauja jau turimai informacijai. Taip kyla šių dviejų informacijos vienetų neatitikimas tarpusavyje. Susidūrę su tokiu reiškiniu – kognityviniu disonansu, mes patiriame tam tikrą diskomfortą ir, siekdami jo išvengti, pasakojame sau naują „tiesą“, kuri padeda šį neatitikimą „užglaistyti“:

„Šis paveikslas yra tikras meno kūrinys (nes jis man atsiėjo didelius pinigus)“

„Šiandien mano pavaldiniams nereikia mano dėmesio (nes jie ir taip puikiai tvarkosi)“

„Šiandien aš dar nemesiu rūkyti (nes rūkymas man padeda palaikyti kūno formas)“

„Šiandien aš neisiu sportuoti (nes sportas gali pakenkti mano stuburui)“

„Šiandien aš nesikeisiu (nes pokyčiai yra didelė rizika)“

Teoriškai, smegenyse esantis informacinis konfliktas turėtų normalizuotis – arba atmetant gautą informaciją, arba modifikuojant esamą, šitaip kognityvinis disonansas dingtų. Tačiau praktiškai tai visiškai nepasireiškia – gerai žinoma (tą įrodė daugybė mokslinių studijų), kad daugumos žmonių galvose puikiai gyvuoja visiškai nesuderinamos sąvokos bei įsitikinimai. Nors kognityvinis disonansas mums padeda save apsaugoti, vis tik, jis gali kliudyti mums pozityviai keistis ir tobulėti.

Psichologai vieningai sutaria, kad pagrindinė priemonė, kaip tvarkytis su kognityviniu disonansu yra mūsų savivoka ir gebėjimas įvertinti, kas su mumis vyksta, t.y. kokią “tiesą“ bei kodėl ją sau pasakojame? Net jei tai darome siekdami apsaugoti save (kad neapsijuoktume, kad viskam užtektų laiko, kad…), turime įvertinti kiek mūsų kognityvinis disonansas trukdo mūsų pokyčiams. Tad pirmiausia klauskime savęs -  kas su manimi vyksta ir ką aš „dangstau“?

Beje, kognityviniu disonansu manipuliuoja reklama, pardavėjai, vadovai ar kiti žmonės, kurie valgo duoną iš įtakos kitiems darymo.

Štai ištrauka iš visiems gerai pažįstamo filmo Dėkui, kad rūkote. Tabako pramonės lobistas sukuria kognityvinį disonansą vėžiu sergančiam rūkoriui, kad šis priimtų siūlomus pinigus ir atsiimtų ieškinį.

O čia puikus pavyzdys, kaip kognityvinis disonansas gali padėti pakelti motyvaciją dirbti regis patį nereikalingiausią darbą:

Sveikinu visus su pavasariu ir linkiu lengvų pokyčių. Teatsigauna gamta ir žmogus!

5 comments on “Kognityvinis disonansas arba kokį velnią sau pasakojame?

  1. Aiste on said:

    Čia iš serijos – pateisinu viską, kas su manimi susiję? Arba – negi apsikvailinsiu, kai kažkas pasakys, kad karalius nuogas?..
    Kažkur skaičiau, kad jei pavadinys yra blogas, tai yra ne tik jo problema – „kvailas“ ir darbdavys, kuris jį pasamdė. Tačiau negi darbdavys išsiduos ir kaltins save? Ne. Tuomet jis sakys, kad viskas yra gerai – jo organizacija nuostabi, pavaldiniai puikūs, o jis pats geriausias vadovas. Čia, manau, blogiau net nei rožiniai akiniai :) Lygiai tas pats ir kokiuose asmeniniusoe santykiuose – jei jie nenusisekė, stengsimės tai užglaistyti visiems sakydami, kad viskas nuostabu, santykiai klostosi puikiai, meluosime kitiems tuo pačiu meluodami sau. Ir staiga netikėtai skyrybos arba kažkas, kas pakankamai šokiruoja… Arba toks ryškus disonansas matomas mamos ir vaiko santykiuose – mamos akyse vaikas visada pats geriausias, kad ir ką bedarytų… O atsitikus kritinei situacijai, kaltinamas ne vaikas (nes jis nusikaltėlis), o aplinka, nes ji susidarė tokios aplinkybės (atribucijos klaida).
    Klausimas tik toks – kodėl nuolatos stengiamės save pateisinti?.. Kodėl žmonėms taip sunku atlaikyti kritiką ir prisipažinti suklydus?

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 8.5/10 (2 votes cast)
  2. Tomas Misiukonis on said:

    Aiste, dėkui už komentarą. Taip, čia iš „tos“ serijos:)

    Sunku rasti atsakymus į tavo keliamus klausimus…Tai gali būti mūsų smegenų mechanika (kaip kad kalba mokslininkai), o gal tiesiog, nenorime rizikuoti ir tenkinamės status quo.

    Prisiminęs šį KD fenomeną galvojau apie asmeninius pokyčius. Jei žmogus žino ar bent jau stengiasi suprasti, kas su juo vyksta, jis jau viena koja įžengė į sąmoningumo ir pokyčių teritoriją.

    VN:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  3. Justina on said:

    Gal žmogus tupi savo komforto zonoje, kurios sieną perkirsti ir iš jos išlipti reikia vaje, kiek daug… ir toje savo komforto zonoje gali surasti neįtikėtinus argumentus, racionalizuoti kiekvieną savo judesį vardan to, kad tik niekur niekas jo iš tos zonos neišstumtų. Nes joje saugu ir gera, joje viskas aišku, joje namai. Kai tik šliopt, kas nors per stuburą ir von iš zonos, va tada ir prasideda kalba apie tiesą, mokymąsi ir tobulėjimą.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  4. Tomas Misiukonis on said:

    Justina, geras pastebėjimas. Tik kažkur skaičiau (pažadu tuo pasidomėti, dėkui, kad priminei), jog spyris (išmetimas iš komforto zonos) nėra jau tokia gera strategija.

    Patiriamas stresas kaip pasekmė tokiais atvejais trukdo tobulėjimui. Kur kas geriau tokia schema: įsisąmoninimas ir veiksmas link pokyčio. Kitaip tariant suplanuotas/tyčinis išėjimas iš komforto zonos yra veiksmingesnis nei spyris.

    O jei žmogus išspiriamas iš komforto zonos, jam reikalingas palaikymas. Štai kodėl didelė dalis žmonių, kurie buvo mokomi plaukti įmetant juos į vandenį, dabar net kojos nekiša į ežerą ar jūrą.

    VN:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  5. Aiste on said:

    Taip, sutikčiau, Tomai, su Tavo komentaru… Tikrai – pradėjus kalbėti garsiai, pradėjus galvoti garsiai apie problemą jaučiu, kaip einama sprendimo link… Tik kartais taip norisi sprendimo „1-2-3 ir yra“, o ne išgyventi procesą nuo-iki ir dar per ilgą laiko tarpsnį… Bet… matyt, norint tobulėti, reikia judėti į priekį :) Ir kiekvienam pokyčiui savas terminas.
    O dėl spyrio metodo – vieniems jis tinka, kitiems ne. Vieniems psichosomatiškai suveikia tokie „spyriai“ ir išjudina pokyčiams, kitiems net ir tokie „paspardymai“ nesuveikia, ir stipriai suserga… Matyt, vėlgi, priklauso nuo to, ką žmogus daro esant kokiai nors situacijai – priima ją kaip iššūkį ir įgyvendina, ar apeina aplink… ir prie tos pačios situacijos vėl sugrįžta po kelerių metų… :)
    O palaikymas visuomet svarbus – ar su spyriu, ar be jo priimi pokyčius… Svarbu jausti palaikantį bent vieną, kad būtų ne taip vieniša ir nedrąsu, kad būtų galima ne tik su savimi, bet ir su kažkuo iš šalies kiek racionaliau pasikalbėti :)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.