Pirmasis patyrimas, kuris aplanko besimokančius koučingo žmones – tai suvokimas, kaip sunku neįsiterpti į koučingo pokalbį savais patarimais ar nukreipimais. Ypatingai ryškiai tai atsispindi vadovų pokalbiuose su darbuotojais, nes vadovai, nors ir sako, kad taiko koučingą, vis tik jie dalinasi patarimais ar kitaip perduoda pašnekovui savo valią. Pavyzdžiui, užmaskuoja savo mintį klausime ar tu nemanai, kad…? Tiesiai šviesiai kalbant, jie tam ir yra vadovai. Yra atvejai, kai nuo patarimų reikia susilaikyti. Yra situacijos, kai tie patarimai būtini.

Kaip bebūtų, esminė koučingo nuostata sako, kad kiekvienas žmogus turi atsakymus, tik reikia jam padėti tuos atsakymus surasti. Tiesą sakant, nesu koučingo radikalas ir koučingo pokalbiuose su pašnekovais pasidalinu savo įžvalgomis ar grįžtamuoju ryšiu. Mano patirtis rodo, kad laiku pateiktos ir tinkamai dozuotos įžvalgos gali paskatinti naujas pašnekovo mintis.

Kartais žmonės jaučiasi beviltiškai ir paguodos žodis ar pasidalinimas patirtimi gali jiems padėti. Bet prieš nusprendžiant, kokią koučingo filosofiją pasirinksite, vis tiek reikia išmokti taikyti klasikinį koučingą – švarų nuo bet kokių patarimų ar koučingo specialisto medžiagos. Jeigu bandėte vesti koučingo pokalbius ir vis dar jaučiate, kad patarimai ar išankstinis jūsų matymas lenda į paviršių, tuomet šis tekstas jums.

Pirmoji priežastis – jūs labai norite padėti. Labai labai.

Tas jausmas, kai padedu kitam keistis, augti, gerėti yra nuostabus. Ypač, kai vėliau išgirstu, kad darbas davė vaisių – pašnekovas savo gyvenime nuveikė tai, ką aptarėme koučingo pokalbių metu.

Tik yra vienas paradoksas. Labai norėdami padėti, mes kartais patys to nežinodami įsipainiojame į Aukos ir Gelbėtojo žaidimą. Šis žaidimas pagrįstas Aukos – pašnekovo bejėgiškumu ir Gelbėtojo – koučingo pokalbio vedančiojo noru Auką išgelbėti. Gelbėti – tai pasakyti, ką ir kaip daryti. Patarti. Nukreipti. Primesti savo valią.

Žiūrėkite, paprastas pavyzdys. Prisiminkite atvejį, kai į jus kreipėsi bičiulis ar draugė ir papasakojo jums apie kokį nors savo rūpestį. Ar pamenate, kaip bejėgiškai tas žmogus jautėsi ir kaip liūdnai atrodė? Geriausių paskatų vedami jūs čia pat ėmėte tą žmogų guosti ir ieškojote greito sprendimo jo ar jos situacijai spręsti. Gal tu pabandyk…, O tu nebandei?…, O gal, žiūrėk, ir man taip buvo…, Ar nemanai, kad tu perdaug imi į širdį?…

Jau rašiau apie patarimų žalą, tad tik pridėsiu, jog jums nereikia galvoti, kad kokį nors rūpestį turintis žmogus tikisi, kad pateiksite jam auksinį patarimą. Taip, tokių atvejų būna, bet žmonės puikiai supranta, kad savo reikalų tvarkytojai yra jie patys. Galbūt jie laukia jūsų patarimo, tačiau tai yra tik paviršius. Giliai viduje jie turi savo žinojimą ir net veiksmą, kurio jie greitai imsis. Jums reikia likti kantriems ir aiškiai pasakyti tiek sau, tiek pašnekovui, kad nesate Gelbėtojas. Jūs esate mąstymo partneris, pagalbininkas pamatyti tai, kas kol kas yra nematoma.

Jeigu jūsų pašnekovas reikalauja recepto, koučingo jam nereikia. Jei galite, nukreipkite savo pašnekovą ten, kur tą receptą jis gali gauti.

Antroji priežastis – jūs netikite koučingu ir savimi. Gal labiau koučingu.

Koučingo praktikos pradžioje jums gali susidaryti įspūdis, kas šis metodas nėra veiksmingas ir/arba jūs esate prastas koučingo praktikas.

Pirmuoju atveju toks įspūdis susidaro, nes jaučiate poreikį savo pašnekovui padėti greitai ir, svarbiausia, nenorite jo nuvilti. Vedami šių aplinkybių jūs galite jausti, kad klausimai, kuriuos užduodate, neveikia, o pats pokalbis veda į niekur. Pažįstamas bejėgiškumo jausmas, kai kalbuosi su klientu, o reikalai nejuda į priekį. Pašnekovas lyg ir kalba, tačiau niekas nesisprendžia.

Antruoju atveju, jūs nejučia pradedate kaltinti save, kad galbūt kažką ne taip darote ar kažko nemokate. Kartais koučingo specialistai net po kelerių metų praktikos vis dar kuklinasi pasakyti sau, kad jiems gerai sekasi vesti pokalbius. Kartais jiems trūksta drąsos patikėti tuo, ką jie daro, patikėti savimi. Tikėkite procesu ir tikėkite savimi, – kartą man pasakė vienas mano mokytojų Arthur Friedman. Tai viena geriausių įžvalgų, kuri padeda sunkesniais momentais.

Abu aspektai gali paskatinti jus persijungti į konsultanto vaidmenį. Kitaip tariant, geriau patarti ir negaišti laiko klampojimui po minčių labirintus.

Trečioji priežastis – jūs netikite pašnekovu. Galvojate, kad nesugebės.

Nors jūs sakote, kad geriausius atsakymus turi jūsų pašnekovas, o jūsų vaidmuo – padėti jam susimąstyti ir juos surasti, vis tik gali būti, kad kai kuriais atvejais jausite, kad pašnekovas to nepadarys. Ypač dažnai tokį reiškinį stebiu vadovų ir jų darbuotojų pokalbiuose.  Taip, vadovai užduoda gerus klausimus. Taip, jie moka klausytis. Taip, jie sugeba likti lankstūs ir neprimesti savo valios, tačiau koučingo pokalbį su darbuotoju jie pradeda su išankstine savo pozicija ir savo matymu. Kodėl? Jie galvoja, kad žino geriau. Viskas tvarkoje, kartais taip ir yra, tačiau norint ugdyti kitus žmones koučingo – mąstymo stimuliavimo būdu, savo žinojimą reikėtų  pasidėti į stalčių.

Kuo daugiau praktikuosite koučingą, tuo labiau atsipalaiduosite nuo minties ar aš tikrai padedu? Galbūt ne visi įvertins jūsų pagalbą, bet bus tokių, kurie bus dėkingi, kad nemokėte jų, kaip gyventi ir neprimetėte savo patarimų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.