Šis tekstas nebus pozityvus, nes jame pakomentuosiu kone kasdien sutinkamas klišes apie tobulėjimą, saviugdą bei panašius dalykus. Kas tai yra klišės? Pagaliau penktadienis! yra klišė, nes ji byloja apie visuotinį skundą savo nemylimu darbu. Kaip bus, taip gerai taip pat yra nuvalkiota klišė, kuri vartojama tada, kai kas nors nuleidžia rankas. Paveikslėlyje matote dar vieną klišę – Dr. Ernesto Rafael Guevara de la Serna atvaizdą, kurį daugelis nešioja kaip brendą, nors šitas bičas savo idėjomis sugebėjo nustekenti milžinišką potencialą turėjusią šalį.

Sąvokos, kurias čia aprašysiu, pačios savaime yra tvarkoj, tačiau netvarkoj yra jų perdėtas ir entuziastingas naudojimas kur reikia ir kur nereikia. Laikykite šį tekstą dar vienu kukliu mėginimu iš chaoso padaryti tvarką.

Stebuklai nutinka išėjus iš komforto zonos

Apie šią klišę jau rašiau plačiau, tačiau vėl ir vėl grįžtu prie jos, nes kur bepasisuksiu, mane vis bando įtikinti, kad aš gyvenu kažkokiame komforte ir man reikia kažką keisti.

Anądien mačiau filmuką, kuriame du jaunuoliai eksperimentuoja su išėjimu iš komforto zonos. Tame video mergina eina į gatvę ir kalbina nepažįstamuosius, taip mokydamasi kurti kontaktą su naujais žmonėmis. Viskas atrodo šiek tiek banaliai ir perdėtai entuziastingai, nes tame filmuke sudaromas įspūdis, kad tobulėjimui pakanka tik vieno – išėjimo iš komforto zonos.

Supurtykite juos, išveskite juos iš komforto zonos, – kartais sako vadovai pateikdami užsakymą mokymams. Klausiu: kam to reikia? Jie atsako, kad tai reikalinga, kad jie (jų darbuotojai) pasiektų geresnių rezultatų.

Anądien dirbau su viena įmone, kurios komandai (ją sudaro specifines profesines paslaugas teikiantys žmonės) keliamas tikslas – tapti labiau orientuotiems į klientą ir verslą. Deja, tie žmonės laiko save srities profesionalais ir su tradiciniais pardavėjais savęs netapatina. Net žodis pardavimai jiems kelia priepuolius.

Nieko mes ten nepurtėme ir į gatves rašiklių pardavinėti nėjome, tik pusdienį rimtesnių modelių pagalba pasikalbėjome apie žmonių reakcijas į pokyčius, jų priėmimą, menamas ir realias kliūtis. Po užsiėmimo žmonės sakė: kaip čia taip? Niekas mūsų nevertė, tačiau mes patys nusprendėme, kad verta išbandyti būti kitokiais.

Užuot stūmę save į panikos zoną, kuri atsiveria už komforto zonos, žmonės turi pastatyti save į mokymosi zoną, t.y. tą sritį, kurioje vyksta saugus mokymasis. Metimasis į panikos zoną prilygsta mokymuisi plaukti iššokus iš valties vidury ežero. Palengva eksperimentuodami, lankstydami savo įsitikinimus ir plėsdami sąmoningumą mes tikrai galime pasiekti daugiau. Šuolis į panikos zoną gali atimti entuziazmą, tikėjimą savimi, motyvaciją, nes ne visiems viskas pavyksta iš karto.

Ir čia einame prie kitos klišės.

Kas manęs nenužudo, tas padaro mane stipresniu

Arba suluošina, – mėgstu ironiškai pratęsti. Suprantama, rizikingos patirtys, gyvenimo klaidos, skausmai ir negandos mus užgrūdina. Tačiau pasakykite, ar dabar, žvelgdami atgal, kartotumėte savo klaidas vien tik tam, kad jos padarytų jus stipresniais? Ar norėtumėte vėl atsidurti tose pavojingose kryžkelėse, kurios ne tik jus užgrūdino, tačiau ir sužalojo?

Kankinimosi ir atsistatymo laiką buvo galima panaudoti kažkam kitam. Buvo galima daryti kitus pasirinkimus, tačiau net ir suprasdami tai, mes didžiuojamės savo randais ir savo klaidas teisiname šia kliše. Matai, kiek pas mane žilų plaukų?, – sakome. Matai kiek aš atkentėjau?, – viduje rodome. Taip, kai kurie dalykai mus grūdina, tačiau tai turi savo kainą, kurios mes dažnu atveju už įgytą patirtį visai nebūtume mokėję.

Tikėk savimi ir tau pavyks

Šiandien žvejodamas ežere labai tikėjau savimi, kad man pavyks pagauti neblogą lydeką, tačiau, matyt mano tikėjimas savimi nebuvo toks gilus ir nuoširdus. Deja, lydeka neužkibo, tad ko gero kaltinti reikėtų ne oro slėgį, debesuotumo lygį, ežero reljefą ar galiausiai konkrečios lydekos apetito stoką, bet tikėjimą savimi.

Tikėjimo savimi arba minties galios sąvoka yra tokia nuvalkiota, kad net galima prarasti tikėjimą sveiku protu. Žinoma, tikėjimo savimi nereikia suprasti tiesiogiai. Ši klišė būtų visai prasminga, jeigu nebūtų taip dažnai ir visur eksploatuojama. Normaliu atveju tai būtų ne kažkokios mantros sau sakymas (kartais ir tai padeda, hm), tačiau savęs orientavimas tikslo link.

Ko gero jums teko guosti savo artimą ir gal net esate tam žmogui pasakę: tikėk savimi, tu gali.

Ar stebėjote abejingą to žmogaus reakciją? Kad kažką galime suvokiame ne dėl to, kad kažkas mums tai pasakė, bet tik tada kai patys įsisąmoniname save. Sakydami tikėk savimi, mes apvagiame kitą žmogų, nes darome prielaidą, kad jis savimi netiki. Tarsi mes patys būtume labiau savimi tikintys, įžvalgesni ir mokėtume pasakyti esmę.

Prie šios klišės pridėčiau ir tą nuvalkiotą istoriją, kuri neva parodo minties galią. Jie mėgsta pasakoti, kad štai nusipirkę TOYOTA gatvėse pradedate matyti vien TOYOTA. Jie pasakoja, kad mintydami apie vieną ar kitą dalyką, tą dalyką tarsi pritraukiate mintimis. Kamon, mes tiesiog susitelkiame ir veikiame reikiama kryptimi. Žinoma, kad aš pastebiu SUBARU dažniau negu TOYOTA, nes vairuoju SUBARU ir yra normalu apžiūrinėti kitas SUBARU, nes tai yra tiesiog mano markė.

Bonus klišė šioje kategorijoje: viskas bus gerai.

Už pinigus laimės nenusipirksi

Dar ir kaip nusipirksiu. Turint daug pinigų galima jų atnešama nauda dalintis su kitais žmonėmis. Visi žinome, kad gero darymas sukuria vieną stipriausių laimės pojūčių. Gerą daryti kainuoja, kitaip mano Facebook sienoje nebūtų tiek daug prašymų paremti sužeisto šuniuko kelionę pas veterinarą arba susimesti suoliuko pastatymui parke.

Suprantama, kad kai kurios laimės rūšys, pavyzdžiui, bendravimo laimė ar meilės laimė neišreiškiamos pinigais, tačiau daugybė kitų dalykų, kurie maitina šias laimes, be pinigų neįvykdomos. Pavyzdžiui, kelionės, stogas virš galvos ir kiti dalykai. Tik nesakykite, kad keliauti galima ir be pinigų. Galima, sutinku, tačiau tai nėra pats populiariausias būdas. Atostogauti į Kanarus skrendame, o ne tranzuojame.

Kai kitą kartą sakysite, kad jaučiatės laimingi, pagalvokite, kas konkrečiai sukūrė šį jausmą. Net jeigu tai pasakėte savo antrai pusei stovėdami prie jūros prisiminkite, kad kažkaip nusigavote iki šios gražios Graikijos ar Italijos salos, kurioje leidžiate romantiškas dienas.

Neprotingai naudojami pinigai atneš trumpalaikę laimę, tačiau sumanus elgesys su pinigais suteiks laisvės nuveikti daugiau ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.

Svarbu kelionė, o ne jos tikslas

Svarbu dalyvauti, o ne laimėti, – taip save guodžia sportininkai pralošę varžybas. Tik kažkodėl tų, tiesiog dalyvavusių, niekas ant rankų nenešioja ir Rotušės aikštėje vainikų ant kaklų nekabina. Treneriai, rengdami sportininkus varžyboms, nesako: na, vyrai ir moterys, nuvažiuojam, pažaidžiam, padalyvaujam ir važiuojam namo, ok?

Kalbant apie gyvenimiškus dalykus, mes visi turime tikslus. Kažkas siekia būti direktoriumi, kažkam reikia įstoti į universitetą, kažkas siekia sukurti šeimą. Bandau įsivaizduoti tuos žmones sakant: svarbu pats procesas, o ne tikslas. Būtų keista, jeigu studentai vien tik mėgautųsi egzaminais be jokio tikslo, o mieli žmonės tiesiog šiaip sau vaikščiotų į pasimatymus be jokio reikalo susipažinti ir vėliau sukurti kažką gražesnio bei didingesnio. Ši klišė tarsi atleidžia nuo atsakomybės.

Niekas nenutinka be priežasties

Tai yra dar viena klišė, kuria sau paaiškiname įvykius, kurie nutinka dėl mūsų veiksmų ar dėl aplinkybių, kurios nuo mūsų nepriklauso. Žmogaus protas negali gyventi be paaiškinimų ar pasiteisinimų, tad ši klišė yra labai patogus paaiškinimas sau dėl ko nutiko smagūs ar nelabai dalykai. Ji sukuria paslapties įspūdį, tarsi mus valdytų kažkokie ateiviai ar kokia kita aukštesnė jėga, kuri visiems turi savo planą. Gal ir yra tokia jėga, negaliu žinoti, kita vertus. Bet čia pat pridėsiu bonus klišę: yra kaip yra. Ji dar gudriau paaiškina tai, kas vyksta.

Kantrybė – dorybė

Kantrūs žmonės daugiau pasiekia, tą įrodo net ir moksliniai tyrimai (Zefyro testas). Kita vertus, ši klišė dažnai pasakoma kaip pasiteisinimas dėl nieko nedarymo. Neva reikia kažko laukti, tikėtis, planuoti ir kažkada kažką daryti, o kol kas aplinkiniams galima pasakyti: kantrybė – dorybė. Bet kokį entuziazmą, tikrumo ir aiškumo siekimą galima nužudyti biurokratiniu ir tėvišku pasiūlymu būti kantriu. Šiame kontekste reikia būti ne tik kantriu, tačiau ir susilaikančiu.

Nėra kvailų klausimų

Dar ir kaip yra. Vienas kvailiausių klausimų yra ar nemanote kad..., kurio nebylus tęsinys yra nes aš tai manau, kad…Tai net ne klausimas, o spąstai, kurie skirti įvilioti pašnekovą į aštrią diskusiją vėliau pašnekovui parodant savo poziciją.

Dar vienas kvailas klausimas o kodėl aš turėčiau?, kuris dažnai pateikiamas kaip argumentas į pasiūlytą veiksmą. O kam to reikia?, – dar vienas įžvalgus klausimas. Visi klausimai, kurie yra skirti kitų gaudymui ir manipuliavimui, yra kvaili ir beprasmiai.

Dažnai mėgstama pratęsti šią klišę nurodant, kad …yra tik kvaili atsakymai. Kartais tie atsakymai iš tiesų būna kvaili. Pažiūrėkite laidą Klausimėlis (ji dar vyksta?) ir suprasite, ką turiu galvoje. Kita vertus, ne visi atsakymai klausiančiajam gali būti suprantami, tad jam lengviau atsakymą pavadinti kvailu užuot bandžius jį suprasti.

Gyvenimas tęsiasi

Vau. Kai tik išgirstu šią klišę iš karto pamanau: vau, kokia įžvalga. Kad ir kas benutiktų, gyvenimas tęsiasi. Ant mūsų nenukrito atominė bomba, vis dar turiu rankas ir kojas, turiu namus, artimą žmogų šalia. Gyvenimas tęsiasi. Žinoma, po galais, jis tęsiasi, o kur jam dėtis? Kartais jis tęsiasi be mūsų žinios, kartais jis būna tik mūsų elgesio pasekmė.

Sakydami gyvenimas tęsiasi parodome kokie bejėgiai esame, kurie paklūsta kažkokiai mus nešančiai srovei, atimančiai iš mūsų pasirinkimo ir veiksmų laisvę. Ironizuojant, ši frazė turėtų padėti, kai nutinka kas nors užknisančio ir tada reikia rasti kokį nors paaiškinimą savo kančiai.

Apibendrinant, daugybė žmonių, kurie naudoja šias klišes, kalba taikliai, nes šiose klišėse teisybės yra. Kita vertus, ši teisybė priklauso nuo konteksto, kuriame klišė naudojama. Bus vietų, kai kantrybė bus dorybė, o kažko darymas ne komforto zonoje gyvenimui suteiks prieskonių. Tačiau dar daugiau bus tų atvejų, kai šios mano aptartos ir daugybė kitų nepaminėtų klišių bus tik tušti lozungai. Yra kaip yra, ar ne?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.