- Kam man reikalingas tas koučingo specialistas? Juk mąstyti moku ir pats! - dažnai klausia ir kartu atsako koučingu besidomintys.

Darau prielaidą, kad toks klausimas turi du kilmės šaltinius. Vieni žmonės tokį klausimą užduoda mesdami koučingui iššūkį. Tarsi norėdami duoti suprasti, kad koučingas – anokia čia pagalba. Kiti klausia, nes ieško galimybių koučingą naudoti savarankiškai – patys sau kelti gerus klausimus idant atrastų ieškomus sprendimus.

Dauguma koučingo specialistų atsakytų, kad taip, koučingo klausimai veikia ir tada, kai žmogus juos užduoda pats sau. Tačiau kartais mes tiesiog nežinome, kokį klausimą užduoti. Juolab, kad kai kurių klausimų sau užduoti ir nenorime, nes jie skatins atsakymus, kurių galbūt mes visai nelaukiame.

Noriu išplėsti aukščiau pateiktą mintį ir pasiremti garsaus mokslininko, Nobelio premijos laureato, Daniel Kahneman įžvalgomis, kurias jis išdėstė savo knygoje Thinking Fast and Slow. Skaitydamas autoriaus pateiktą analizę, pastebėjau, kad kai kurios jo mintys labai tinka atsakymui į straipsnio pradžioje pateiktą klausimą.

Daniel Kahneman primena apie mažiausios pastangos taisyklę (The Law of Least Effort), kuri teigia, kad jei žmogus mato kelis būdus, kaip pasiekti savo tikslus, jis rinksis lengviausią būdą – tą, kuris reikalauja mažiausiai kongnityvinių (mąstymo) pastangų. Jei kalbėtume ekonominiais terminais, mąstymo pastanga yra tam tikri kaštai, kuriuos sumokame už užduoties įvykdymą ar tikslo pasiekimą. Jei taip, tuomet dėsnis gerai pažįstamas – norime pasiekti maksimalų rezultatą mažiausiomis pastangomis.

Tą iliustruoja kai kurių į koučingo pokalbius atėjusių žmonių lūkesčiai: noriu pokyčio ir, kad būtų ant smūgio. Vėliau jie sako: negalvojau, kad čia reikės tiek mąstyti.

Čia vėl grįžtu prie mūsų poreikio gauti gatavus receptus. Populiariojoje literatūroje šie receptai pateikiami labai patraukliai. Juos skaitant neįsiskausta galva ir atrodo, jog jie iš tiesų yra veiksmingi.

Svarstau, jei mažiausios pastangos taisyklę būtų galima pavadinti kitaip, pavadinčiau ją tingėjimo mąstyti taisykle.

Taigi, artėju prie vieno iš argumentų, kodėl mums patiems sunku rasti atsakymus į keblesnius klausimus. Mes tiesiog tingime tą daryti, o jei tai darome, einame lengviausiu keliu. Kartais net iš anksto žinome, kad šis kelias jau šimtą kartų bandytas ir yra neefektyvus.

Geras koučingo specialistas pirmiausia padeda klientui įsitraukti į mąstymo procesą ir užtikrina, kad šis procesas nors ir ne visada komfortiškas (reikalaujantis kliento pastangų), būtų klientui naudingas. Koučingo specialistas padeda klientui apžvelgti keletą alternatyvų. Tarsi pasivaikšto su klientu ne tik pramintu keliu, tačiau ir aplinkkeliais, kurie neretai būna kur kas geresnis pasirinkimas.

Aš net nemaniau, – tokiais atvejais sako klientas. – Tiek daug apie tai anksčiau galvojau, ir net nenutuokiau, kad atsakymas slypi taip arti. Reikėjo tik pamąstyti.

Savarankiškai problemas sprendžiame pripuolamai, darome tai tarpe kitų rūpesčių ir darbų. Tuo tarpu koučingo pokalbis yra ypatinga mąstymo proga – jis vyksta konkrečioje vietoje ir trunka tam tikrą laiką, kurio metu klientas nedaro nieko kito, tik galvoja apie konkrečią jį dominačią temą.

Jei sprendžiate kokį nors asmeninį klausimą, pabandykite vieni patys atsisėsti jums patogioje vietoje valandai laiko ir šį klausimą apgalvoti iš įvairių perspektyvų. Pamatysite, kaip jūsų mintis užvaldys daugybė kitų gijų – netrukus prisiminsite nepadarytus darbus, kokį nors šviežią konfliktą ar nuklysite į jums malonias teritorijas. Pavyzdžiui, pradėsite galvoti apie atostogas ar pramogas.

Vieni svarbiausių efektyvaus mąstymo kriterijų yra gebėjimas susitelkti į konkretų sprendžiamą klausimą ir gebėjimas kontroliuoti savo mintis persijungiant iš vienos problemos į kitą. Koučingo pokalbio metu koučingo specialistas padeda klientui susikaupti ir susikoncentruoti į klientui rūpimą temą bei išbūti joje neblaškant tarp pašalinių minčių.

Noriu pateikti vieną mąstymo pokštą, kurį savo knygoje aprašo Daniel Kahneman.

Išeikite pasivaikščioti ar pabėgioti su bičiuliu ir netikėtai paprašykite jo atlikti matematinę užduotį, pavyzdžiui, padauginti 76 iš 82. Rezultatas nėra svarbus, stebėkite, ką darys jūsų bičiulis. Greičiausiai jis stabtelės ir susimąstys. Noriu akcentuoti būtent stabtelėjimą, kurio mums prireikia, kad imtume spręsti sunkesnes užduotis. Skaitydamas šias autoriaus eilutes net nusijuokiau, nes pagaliau radau atsakymą, kodėl bėgiodamas negaliu rišliai mąstyti. Turiu arba susitelkti į bėgimą, arba į mąstymą. Nebent man reikėtų apgalvoti paprastus dalykus, pavyzdžiui, daržovių sulčių kokteilio, kurį išgersiu po bėgimo, receptą.

Kai mums reikia apgalvoti sunkesnius klausimus, mūsų organizmas praneša mums, kad turime sustoti (fiziškai ir mintimis), susikaupti ir susitelkti. Skirti mąstymo procesui laiko ir erdvės. Mes patys galime save prilaikyti ir kontroliuoti, tačiau koučingo specialistas padės tą padaryti geriau. Pasirūpins, kad mums netrukdytų pašalinės mintys, kad mums kiltų kuo daugiau naudingų minčių, kad nei viena jų nepabėgtų, ir, kad jas panaudotume savo pačių labui.

Apibendrinant, vieni patys mes mokame ir galime spręsti savo sunkumus. Mums tikrai nereikia tartis su specialistais kiekviename žingsnyje. Tačiau jei mūsų rūpesčiai yra keblesni, profesionalus koučingo pokalbis gali būti mums labai vertingas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.