Tai paskutinė straipsnių serijos apie tikslus ir jų įgyvendinimą dalis. Neabejoju, kad apie tikslus dar rašysiu ateityje, nes tai – neišsemiama tema. Kodėl nepasiekiame savo tikslų ir kas mums trukdo tai padaryti – vieni įdomiausių klausimų.

Pernelyg struktūruoti ir artikuliuoti tikslai

Kai tik pradėjau savo koučingo praktiką, žinojau, kad privalau savo pašnekovo paklausti, kokio tikslo jis siekia. Juk jei mudu susiruošėme „keliauti“, turime sutarti „vietą“ į kurią vykstame. Mes numatydavome tarpinius tikslus, sutardavome kaip matuosime pasiekimus. Tai gera praktika, jei tikslų pobūdis leidžia juos aiškiai artikuliuoti, sudėti į konkrečią struktūrą ir vėliau išmatuoti.

Neseniai į mano rankas pakliuvo vienas tyrimas. Perskaitęs jo išvadas, vidumi jaučiu, kad jos gali būti susijusios su mano kuklia prielaida, kad negalima tikslų vertinti vien per mechaninę prizmę, kurios puikus pavyzdys – SMART metodika. Ji veiksminga organizacijose, kur tikslus lengva matuoti (dažniausiai litais arba laiko vienetais). Tuo tarpu, kai kalbame apie asmeninius tikslus, man čia kažko trūksta arba kažko per daug.

Ižvalga, kuri mane aplankė, yra apie neapibrėžtumą bei intuciją atliekant pasirinkimus, taigi ir formuluojant savo tikslus. Kažkuria savo proto dalimi tikiu, kad mūsų nesąmoningi sprendimai, kurių imamės igyvendindami savo tikslus, vaidina tam tikrą reikšmingą vaidmenį. Mes mokame numatyti detalius planus A, B, C. Mes  įvertiname visus „o jeigu“.  Suskaičiuojame visus „už ir prieš“. Tik štai, ką turiu galvoje:

Schooler ir Fiore (1997) paprašė dviejų tyrimo dalyvių grupių pasirinkti jiems patikusius paveikslus, kuriais jie papuoštų darbo kambarį namuose.  Vienos grupės jie paprašė labia aiškiai apgalvoti ir argumentuoti savo pasirinkimus. Kitai grupei tyrėjai liepė pasirinkti intuityviai. Iš vėliau apklaustų dalyvių paaiškėjo, kad dalyviai, kurie pasikliovė intuicija, buvo labiau patenkinti savo pasirinkimais, nei tie, kurie privalėjo apgalvoti savo pasirinkimus.

Tyrėjai daro išvadą, kad net jei iš pažiūros mūsų situacija mums patiems yra aiški, pavyzdžiui, priimat sprendimą ar apgalvojant savo tikslą bei veiksmus, vistiek yra dalykų, kurių mes neįrašome į savo sprendimų lygtis. Tai visos mūsų nuojautos, intuicija, vidinė kalba, kurią kartais būna taip sunku išgirsti.

Man asmeniškai šio tyrimo rezultatas skatina įžvalgą, kad mūsų tikslai, sprendimai bei pasirinkimai yra kur kas sudėtingesnis dalykas nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Viso šito negalime sudėti į dėžutes ar lentynas. Ir tai mane kažkodėl džiugina. Nes jeigu galėtume viską išmatuoti ir viskam priskirti etiketes, kas tuomet liktų iš mūsų sąvasties?

Grįžtant prie koučingo, jei tai yra metodas kuris mums padeda pasiekti savo tikslų, tai mano pamoka yra tokia:  svarbiausia mano užduotis – padėti savo pašnekovui išgirsti patį save. Tik tada jis galės suformuluoti savo tikslus ir rasti būdus jiems pasiekti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.