Koučingu domėtis neteko, tačiau žinau, kad tai yra smegenų plovimas.

-          Koučingo mokymų dalyvis

Beveik kiekvienoje auditorijoje, kuriai pasakoju apie koučingą, sulaukiu keleto žmonių pasipriešinimo. Jie neigiamai atsiliepia apie žodį koučingas, patį metodą, o kartais nepatikliai žiūri į mane – lektorių, kuris šį metodą pristato. Ypač daug išankstinio neigiamo nusistatymo koučingo atžvilgiu girdžiu vadovų grupėse. Suprantu, kad vadovai – praktiški žmonės. Tai reiškia, kad jie nori mokytis tik praktiškų ir veiksmingų darbo su žmonėmis būdų. Tuo tarpu koučingas daugeliui vadovų asocijuojasi su neaiškia įtaiga, manipuliacija ar tiesiog dar vienu madingu konsultantų prasimanymu, kuris tarsi bando paneigti įprastus vadovų darbo būdus.

Šiame tekste noriu pasidalinti, ką paprastai darau mokymų ar pristatymų metu, kad sumažinčiau grupės skepticizmą arba, kaip vadinu, alergiją koučingui.  Jei jums tenka pasakoti kitiems, kas yra koučingas, ir susiduriate su panašia problema, tikiu, kad žemiau pateikti patarimai padės amortizuoti grupės pasipriešinimą.

Pirmiausia grupės paklausiu, ar joje yra žmonių, kuriems žodis koučingas yra nemielas, o tokiems atsiradus (jų visada atsiranda), paprašau jų viešai pasisakyti ir įvardinti savo nuomonę. Dažniausiai dauguma pasako, kad jiems nepatinka nelietuviška koučingo sąvoka arba metodas, kuris, jų manymu, yra dar viena neapčiuopiamą naudą duodanti ir brangų vadovų laiką atimanti veikla.

Šiame etape grupei papasakoju apie koučingo sąvokos kilmę bei metodo raidą. Čia pat pateikiu galimas lietuviškas sąvokas, kurios nors yra gramatiškai tvarkingos, tačiau nei viena jų tiksliai neatskleidžia koučingo principų. Taip pat supažindinu grupę su koučingo metodikos esme, kuri yra skirta mąstymui stimuliuoti, o ne įtakai daryti, kaip kad daugelis mano. Jei pasitaiko proga, trumpai papasakoju, kad koučingui atkeliavus į Lietuvą, koučingu buvo vadinamos įvairios saviugdos veiklos, todėl iki šiol egzistuoja tam tikra metodinė painiava. Paminiu naujausius tyrimus apie koučingą, kurie atskleidžia koučingo veikimo principus, jo naudą. Taip pat paminiu koučingą kritikuojančias įžvalgas. Supažindinu grupę su koučingo taikymo galimybėmis, pavyzdžiui, švietime, vadyboje ar saviugdoje.

Jei grupėje užverda diskusijos, paprašau dalyvių nekovoti su manimi, nes mano vaidmuo – ne įtikinti ar parduoti jiems koučingą, o tik supažindinti su šiuo metodu. Juk kartais priešinamės tik dėl to, kad dalykas kuriam priešinamės, mums nėra gerai pažįstamas. Pasipriešinimą skatina įvairios mūsų patirtys ir nuostatos. – Įsivaizduokite, kad jūsų žinios ir patirtis apie koučingą yra stiklinė vandens, –  pasakau grupei. - Susiraskite mintyse tuščią indą ir nupilkite į jį savo stiklinių turinį. Šiame užsiėmime aš įpilsiu į jas naujo vandens. Jei jo skonis jums nepatiks, visada galėsite jį išpilti ir susigrąžinti senajį vandenį.

Toliau vystantis diskusijoms, pabrėžiu, kad koučingas nėra panacėja ar vaistas nuo visų ligų.  Pavyzdžiui, kalbant apie koučingo taikymą vadovų darbe, pažymiu, kad šis metodas tinka ne visose situacijose ir ne visiems žmonėms. Dažnai vadovai mano, kad koučingas gali padėti prakalbinti uždarus žmones arba įtikinti jų darbuotojus dirbti efektyviau. Supratę, kad koučingas nėra visagalis ar stebuklingas metodas, grupės įsiklauso ir būna pasiruošę išgirsti daugiau.

Jau senokai įsitikinau, kad daugelio grupių nereikia įtikinėti koučingo nauda ar kalbėti apie koučingą užsidegus, bandant parodyti jo pranašumą prieš kitus žmonių mokymo metodus. Anaiptol, savo pranešimuose pabrėžiu, kad koučingas negali pakeisti kitų mokymo metodų, pavyzdžiui, konsultacijos, pasidalinimo patirtimi, tradicinių mokymų ar gerų patarimų davimo. Išmanant visą metodų spektrą nuo direktyvaus žinių perteikimo iki nedirektyvaus klausimų uždavinėjimo, tampa svarbu ne atskiri metodai, o meistriškas jų derinimas ir pritaikymas konkrečiai situacijai.

Ko gero geriausiai koučingą demistifikuoja gyva koučingo pokalbio demonstracija. Kad koučingu besidomintys ar jam besipriešinantys geriau pažintų šį metodą, pakviečiu kurį nors grupės dalyvį ateiti į  koučingo pokalbį, kurį atliksime čia ir dabar. Prieš pradėdamas tokį pokalbį, paprašau grupės dalyvių pagalvoti apie jiems svarbius klausimus ar rūpesčius, kuriuos jie norėtų aptarti koučingo būdu. Taip pat paprašau į tokį pokalbį ateiti tą žmogų, kuris turi tikrą ir svarbų tobulėjimo klausimą, nesibaimina apie jį kalbėti girdint kitiems ir pasitiki manimi kaip pašnekovu.

Po koučingo pokalbio demonstracijos paprašau grupės dalyvių įvardinti visus patirtus įspūdžius, nesvarbu, gerus ar blogus. Šiame etape tampa labai svarbu, kad visi pasisakytų, pasidalintų savo pirmaisiais įspūdžiais. Kuo išsamesnę diskusiją organizuojame, tuo giliau paliečiame koučingo principus, bei pagrindinius įgūdžius, kurių reikia koučingo pokalbiams vesti. Palengva dalyviai pradeda kelti klausimus, kuriuose nebegirdėti išankstinio nusistatymo, tik susidomėjimas.

Apibendrinant, jei jums reikia pristatyti koučingą auditorijai, kurioje yra priešiškai nusiteikusių žmonių, patarčiau nepardavinėti koučingo idėjos primygtinai, neiškelti koučingo virš kitų tobulėjimo ar mokymo būdų. Bus puiku, jei paaiškinsite besidomintiems, kada koučingas veikia ir, kada geriau būtų taikyti kitokius mokymo būdus. Supažindinkite savo auditoriją su koučingo istorija bei dabartinėmis šio metodo raidos tendencijomis. Jei praktikuojate koučingą, praveskite gyvą koučingo pokalbį girdint ir matant visai grupei. Vėliau aptarkite šį pokalbį, tokiu būdu sudominsite ir įtrauksite auditoriją į įdomią diskusiją.

Dalyviams pasisakant po mokymų, geriausias komplimentas, kurį dažnai išgirstu, būna toks: ačiū, kad demistifikavote koučingą, pagaliau sužinojau, kas tai yra iš tikrųjų. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.