Tiems, kurie sprendžia dėl jaunų vadovų karjeros, pastarieji geba save parduoti puikiais rezultatais, beatodairišku tikslų siekimu ir dideliu reiklumu sau. Jauni vadovai siekia peršokti visus įmanomus barjerus ir tapti geriausiais. Visi šalutiniai to efektai yra pateisinami – laiko sau stoka, aukštas nerimo lygis, daugybė darbų vienu metu ir greitai besivystantis vienišumo bei „pats-sau-protingas“ jausmas.

Problema viena – kažkas turi būti tokių vadovų komandoje ir pripažinti jų lyderystę. Kartu tai reiškia patirti slepiamą neišmanymą, gynybines reakcijas bei didelį nesaugumo jausmą, pateisinamą nuvalkiota fraze: esu reiklus sau ir kitiems. Daug tokių vadovų nebūna praėję gilesnių lyderystės mokymų ir žinias įgyja savarankiškai, iš juos supančių pavyzdžių ar paviršutiniškų pranešimų konferencijose. Vadyboje gausu stereotipų bei klišių, kuriais lengva vadovautis.

Vyresniems vadovams tokia patrankų mėsa labai patinka, tačiau šių jaunų ir ambicijomis Marsą siekiančių vadovų komandoms tokia situacija – ne visada pati geriausia. Jiems reikia priimti tokius vadovus ir taikytis su galios bei brandos asimetrija. Jie jau lyg ir vadovai, bet pagarbos dar nenusipelnė. Vyresni vadovai džiaugiasi, kai jauni vadovai atkakliai siekia rezultato, tačiau pamiršta, šie vadovai dažnai išgyvena santykių komandoje krizę – negeba užsitarnauti pagarbos ir dirba tik „trumpais“ metimais – siekia greito rezultato, kuriuo galėtų įrodyti savo kompetenciją. Būtent ši tema turėtų būti dažniau gvildenama vyresnių, brandesnių ir jaunų bei nepatyrusių vadovų susitikimuose.

Lenkiu galvą prieš tuos jaunus vadovus, kurių išmintis bei asmenybinė branda su karjera eina koja kojon. Ko gero jie turi puikius tėvus, gerus mokytojus ir sumanią aplinką, kurie kartu paėmus padeda jiems išlikti žmonėmis. Kita vertus, jeigu šie vadovai spjauna į viską ir elgiasi vedami vien tik savo ego, jie rizikuoja tapti nemėgstamais šunsnukiais. Reikia būti itin atspariu stresui, kad tenkintum vien tik savo ambicijas.

Ką galima patarti? Trys dalykai. Ne tips ir ne tricks.

Pirma, pagarba bei dėkingumas kitiems. Jauni vadovai itin jautrūs tam, kaip kiti žmonės suvokia ir priima jų diktuojamą realybę. Jeigu jie geba toleruoti neapibrėžtumą ir moka suteikti laisves kitiems žmonėms neprimesdami savo neadekvataus reiklumo, viskas beveik yra gerai. Tai nereiškia, kad nereikia siekti rezultatų, tai reiškia, kad nereikia reaguoti neadekvačiai vos tik kas nors ne pagal planą.

Antra, logika. Jaunų vadovų sprendimai turi būti racionalūs, neprasilenkti su sveiku protu ir skaitytis su kitų interesais. Jeigu logikos jauni vadovai stokoja, tai jau sunkus atvejis, o jeigu tai tik negebėjimas šios logikos išsakyti, tai – pataisomas dalykas. Geras mentorius čia labai praverstų.

Trečia, autentiškumas. Tai – gebėjimas būti savimi. Savęs pažinimas ir mokėjimas dirbti su savo baimėmis – baime būti nepripažintu, baime nekontroliuoti ir baime neįrodyti savo svarbos. Vos tik išsilaisvinsite iš šių baimių ir nustosite būti išgalvota savo versija, tą pačią minutę patirsite kitų pagarbą.

Tiesa, ketvirtas dalykas. Prašykite pagalbos. Taip parodysite savo pažeidžiamumą, žmogiškumą ir pasitikėjimą kitais. Daryti viską vienam ir liepti kitiems daryti vien tik taip, kaip norite daryti jūs – prastos lyderystės ženklas.

Aukščiau išvardintus dalykus mažiau patyrusiems vadovams turėtų perduoti senior menedžmentas per gerą mentorystę ir koučingą, tačiau ar jie turi jėgų, noro ir laiko? Dažnoje įmonėje galima tarp eilučių perskaityti: jeigu tu jau tapai pas mus vadovu, tai reiškia, kad už savo tobulėjimą esi atsakingas pats. Deja, išmintis ateina per kokybišką kontaktą su labiau patyrusiais žmonėmis, kurie reikalui esant turi būti šalia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.