Vieta dažniausiai būna labai lygi. Po visko net sunku patikėti. Nekaltas pokalbis su kolega staiga pavirto pavydžiais vienas kito kaltinimais ir abipuse pagieža. Kuklus telefoninis skambutis automašinų serviso adminisratoriui staiga ėmė kibirkčiuoti, nes kažkas kažko nesuprato. Pašnekesys prie vakarienės stalo su artimaisiais tapo panašus į rietenas, nes kažkas priminė seną nuoskaudą ir … ach, net ir šiandien kai kurie iš skaitančių šį įrašą susikirs. Susirungs tarpusavyje, gal net nesirinks žodžių. Gailėsis dėl jų, kibirkščiuos. Susipyks. Ilgam ar iki rytojaus. Geroji žinia ta, kad tai – normalu.Svaidomės žaibais dėl ne vietoje ir nelaiku ištarto žodžio. Dėl kojos ne tos, kuria iš lovos išlipome. Dėl žaibiškos neapykantos kitai nuomonei. Dėl apsimestinės ramybės kasdien demonstruojamos, tačiau besikaupiančios streso ir nuovargio forma. Susipykstame dėl sekundės, kurios neišlaukėme prieš praverdami burną. Dėl ne taip interpretuoto žodžių junginio elektroniniame laiške į kurį sureagavome ir suskubome spausti „reply“…

Kaip dažniausiai reaguojame „aštriose“ situacijos? Ar galime pasirinkti savo reakcijas? Ar galime jas nors kiek valdyti?

Taip, galime, tačiau tik tada, kai sužinosime kelis dalykus apie save ir, be abejo, tik tada, kai mūsų proto netemdys emocijos ar akli įsitikinimai. Kai išvengsime savivertės suvokimo svyravymų ar išankstinės nuostatos pašnekovo atžvilgiu. Kai būsime pasiruošę priimti kitokią nuomonę. Kai pašnekovas bus ne priešas, o tiesiog dar vienas, kitokiu kampu matantis žmogus. Kai jo nepanašumas į mus, mūsų nepykdys, o mokys. Kai nelaikysime šio žmogaus konkurentu, kuris grasinasi į mūsų ilgus metus puoselėtą teritoriją. Kai gebėsime pasakyti sau, kad „aš tvarkoj“ ir „jis ar ji tvarkoj“.

Tarpasmeninių santykių analitikai (Thomas ir Kilmann, 2007) išskiria penkias reakcijų į konfliktą formas. Apie kiekvieną jų pasidalinsiu atskirais įrašais, nes nenoriu varginti skaitytojo vienu ilgu straipsniu. Įrašus numeruosiu, tad bus lengva naviguoti.

(1) Konkurencija

Tai tokia reakcija, kurią pasirenkame, kai konflikto metu daugiausia rūpinamės savo interesais. Tuo tarpu mūsų pašnekovo interesai mums neįdomūs. Štai, pavyzdžiui, norėdami pasidalinti obuolių pintinę, mes pirmi čiumpame už krepšio rankenos ir nesirūpiname, kad kitai pusei obuoliai gali būti gyvybiškai svarbūs. Ar tiesiog taip pat skanūs.

Čia mes kaltiname, manipuliuojame ir siekiame tik vieno – šiltą paklodę į traukti tik į savo pusę. Dalykiniuose ir buitiniuose konfliktuose reaguodami iš konkurencijos bokšto dažnai neįsigiliname į kitos pusės jausmus. Mums nerūpi kito žmogaus poreikiai, net jei juos galime čia pat patenkinti. Mes džiaugiamės trumpalaike pergale – „Štai tave nugalėjau, o tu manęs ne“. „Aš likau saugus, o tavo saugumas man nerūpi“. „Aš pasiekiau savo, o tu tik prašalaitis mano kelyje“. „Aš esu kompetetingas, o tavo kompetencijai dar augti, tad…pailsėk“.

Verslo susitikimuose pasitaiko „žavių“ momentų. Stebiu kaip oponentai vieni kitais manipuliuoja: „Aš nesakysiu, jūs pirmi pasakykite“, „Tai ne mano reikalas, jūs tvarkykitės“, „Tai ne mes kalti, tai jie“, „Jūs manęs nesupratote, aš noriu XXL, jums palieku S“…

Konkurencija yra puiki derybinė strategija. Tačiau tik tais atvejais, kai oponentą matome pirmą ir paskutinį kartą. Arba kai mūsų derybinis pranašumas yra gerokai didesnis. Konkurencija tiks, kai norime išsilieti. Žinoma, konkurencija žaloja santykius, tačiau jei siekiama nauda yra svarbesnė nei santykių baigtis, tuomet konkurencija bus geras ėjimas. Konkurencija suteikia energijos, sudaro pranašumo iliuziją tačiau tik iki to momento kuomet trenkiame durimis. Tai padarę dažniausiai užduodame sau klausimą „Ar aš tvarkoj“? Kai emocijos nuslūgsta vėl savęs klausiame: „Ar galėjau nutylėti?“, „O gal būtų buvę verta išklausyti ką kita pusė turi pasakyti?“

Nors konkurenciją demonstruojanti reakcija gali tikti kritinėse situacijose, pavyzdžiui, kai reikia gintis ar priimti nepopuliarius sprendimus. Tačiau, iš esmės, ši reakcija gali būti tik laikina. Jei norime spręsti konfliktą, turime stabtelėti ir paieškoti konstruktyvių atsakymų į tokius klausimus: „Koks kitas galimas šio konflikto sprendimo būdas“?, „Kaip galiu padėti kitai pusei patenkinti jos poreikius?“, „Ką laimėsiu jei kalbėsimės kitaip?“, „Kiek iš tikrųjų man kainuos atliepti kitos pusės interesus?“, „Kokios galimos konflikto pasekmės jei ir toliau konkuruosiu?“, „Kiek man svarbus santykis su šiuo žmogumi, su kuriuo dabar kovoju?“

Visi šie klausimai skatina stebtelėti ir pagalvoti apie kitokias reakcijas į konfliktą, tuo tarpu konkurencija tik viena jų. Apie kitokias reakcijas rašysiu šio straipsnio tęsiniuose jau kitą savaitę.

O kol kas paklauskite savęs: „Kaip esu linkęs reaguoti konfliktinių, sudėtingų bendravimo situacijų metu?“, „Ar norėčiau reaguoti kitaip?“, „Kaip?“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.