Dešimt atvejų iš dešimt pasakęs kam nors, kad žaidžiu PokemonGo sulaukiu dviejų klausimų: ar žaidimas dar vyksta? Ar dar yra žaidėjų? Dažna reakcija būna palydėta lengvos ironijos ar nuostabos. Turėčiau susinepatoginti – 42 metų žmogus su pradėjusia žilti galva, kažkiek kažkur žinomas ir turintis kažkokį įvaizdį, gaudo skaitmeninius žvėrelius. Laksto paskui juos miesto pakampėmis, kovoja įsivaizduojamus mūšius kitoje, skaitmeninėje dimensijoje.

Bet kur kavinėje, gatvėje ar kitoje viešoje erdvėje PokemonGo žaidėją pažinsi iš tolo. Amžius: nuo 6 iki 70 metų. Tiek vyrai, tiek moterys. Tiek kostiumuoti, bėgantys iš susitikimo į susitikimą, tiek tiesiog šiaip, gatvės mados atstovai. Tiek tylūs ir susigūžę, tiek be galo komunikabilūs, apie žaidimą ir gyvenimą išmanantys viską. Narcizai. Ekstravertai. Atsiskyrėliai. Intravertai. Suplukę, pailsėję, besijuokiantys, pasakojantys, laikantys atstumą. Negalėčiau nupasakoti vieno žaidėjų bruožo, sunku būtų tokį pažinti iš tolo, nes dabar pusė praeivių gatvėje eina nunarinę galvas ir žiūri į mažus ekranus. Bet palaukit, atrodo kažką užčiuopiu.

Šiandien pietavome restorane, o atokiau prie kito staliuko moteris su vyru ant stalo laikė mobilų telefoną, laidu pajungtą prie akumuliatoriaus. Taip! Dažniausiai iš kišenės besitęsiantis laidas su papildoma baterija yra tas vienas ryškus, išorėje pastebimas PokemonGo žaidėjų atributas. Moteris šypsosi man, aš jos nepažįstu, bet ji tikriausiai kažkur mane matė. Gali būti, kad reide, kai keliolika žmonių rinkomės kovoti su rimtesniu monstru. Mes abu turim tą laidą, ir žinom, ką jis reiškia. Mūsų įrenginių ekranai šviečia ta pačia malonia mėlyna PomenonGo interfeisui būdinga spalva.

Pamenu, koks ažiotažas kilo, kai žaidimas tik atsirado. Vieni metėsi jo žaisti, kiti gi šaipėsi iš žaidžiančiųjų, sakė, kad jie visai įlindo į telefonus ir nieko aplink nebemato. Visą tą chaosą stebėjau per atstumą, kol vieną dieną per pietus su visa mokymų dalyvių grupe juokais instaliavome PokemonGo aplikaciją ir laukdami, kol padavėjai atneš valgį pagavome po pirmąjį savo Pidgey. Tos pačios dienos vakare žaidimą įjungiau vėl, ir nuo tada jungiu jį beveik kasdien tada, kai judu iš taško A į tašką B ir ten, kur tik yra normalus ryšys bei veisiasi skaitmeniniai monstrai.

Psichologai sutaria, kad žaidimo populiarumą lėmė virtualios ir realios tikrovės susiejimas – mes kur kas maloniau įsitraukiame į veiklas, kurios mums pažįstamos ir suprantamos. Kitaip tariant, žaidimą žaidžiame mums pažįstamoje aplinkoje – dažniausiai lauke, nors pats žaidimas veikia virtualioje realybėje. Jeigu jums reikia pokemono Chansey ir jis yra tik Vingio parke, tai jūs einate į Vingio parką, o ne sėdite prie kompiuterio ekrano. Kitas labai stiprus efektas slypi tame, kad žaidimas siūlo netikėtumą, kuris labai mus stimuliuoja – trokštamas monstriukas gali atsirasti bet kur ir bet kada. Tas nuolatinis ieškojimo ir medžiojimo azartas energizuoja.

Praėjus keliems mėnesiams nuo žaidimo pasirodymo 2016 liepos mėn. ėmiau pastebėti tendencijas – kai kurie žmonės, kurie greitai skubėjo kritikuoti šį reikalą, į žaidimą įsitraukė patys. Paradoksas – žaidimas tapo savotiška mada jį kritikavusių tarpe. Žaisti PokemonGo tapo stilinga tendencija tiems, kurie turi poreikį išsiskirti iš kitų savo originaliais pomėgiais. Su žaidimo sukeltu ažiotažu nutiko tas pats, kas nutinka su visais kitais sparčiai į dangų šovusiais fenomenais – po gero pusmečio medijai PokemonGo atsibodo, tad žaidimas pasimiršo tiek jo kritikams, tiek pradiniams entuziastams.

Dabar žaidime liko tik ištikimiausi entuziastai, kurie vienas kitą Vilniuje pažįsta iš matymo ir slapyvardžių. Gal mažiau iš tolo matantiems padeda laidas, bet PokemonGo žaidėjai dabar bet kur nesilanko – jie žino vietas, kuriose kimba. Kai kurie žaidėjai jau tapo legendiniais, kiti išėjo į užtarnautą poilsį ar metėsi į kitus ilgai žaidžiamus strateginius žaidimus.

Nuvarė nuo sofos

PokemonGo unikalus tuo, kad žaidimą iš namų perkėlė į lauką ir taip suteikė žaidėjams į visai kitą patyrimą – nuo ilgų pasivaikščiojimų ar važinėjimo dviračiu iki netikėto spontaniško socialinių įgūdžių tobulinimo, nes pastaruoju metu žaisti reiškia bendrauti su kitais žaidėjais. Ne dėl malonumo, bet dėl būtinybės judėti žaidime.

Žaidimo statistika man rašo, kad dėka jo aš nuėjau beveik tris tūkstančius kilometrų. Pačiais kritiškiausiais vertinimais, atmetus visas paklaidas, nukrypimus, du tūkstančiai kilometrų tikrai lieka. Neblogai – po mažiausiai papildomus du – tris – keturis kilometrus per dieną. Žmonės tiek nenueina ant bėgimo takelio.

Judėdamas su žaidimu – gaudydamas mielus monstrus įvairiuose Lietuvos kampeliuose susipažinau su daugybe užkaborių – vietų, į kurias nebūčiau gyvenime kėlęs kojos. Dabar dažnai, kad nuvažiuočiau atstumą nuo taško A iki taško B, renkuosi kitą maršrutą, nes žinau, kad pakeliui bus miestelis su bažnyčia, kur stovės skaitmeninė PokemonGo kovų salė. Ten paliksiu savo monstrą – galbūt stiprią ir nepaslankią Blissey, o galbūt kokį atsitiktinį Murkrow. Jie ten treniruosis ir atneš žaidime taip geidžiamą valiutą PokeCoins, kurią vėliau iškeisiu į svarbius žaidime naudojamus daiktus.

Ganydamas savo pokemonus aš pažinau visas keturias Lietuvos puses, jos vidurį, pamiškes ir lankytinas vietas. Nepatikėsite, kiek jų daug ir kiek jų yra gražių. Panemunėje. Šakių rajone. Mažojoje Lietuvoje. Žemaitijoje ir Dzūkijoje, kur PokemonGo nuvilioja žaidėjus į paupius ir netikėtus keliukus prie medinių koplytstulpių, prie kurių atsiranda reti skaitmeniniai vėžliukai. Kiekvienoje proskynoje gali slapstytis retas gerasis drakonas Dragonite ar įprastas, bet ypač efektyvus kirminas Weedle.

Suteikė bendravimo komfortą

Kaip ir dauguma žmonių, aš esu iš tų, kurie kuklinasi kalbinti nepažįstamus žmones. Tikrai nematau tame reikalo, nes pasikliauju savu žmonių ratu, kuris man pažįstamas ir saugus. Vis tik, PokemonGo man buvo puiki arena treniruoti šį gebėjimą, gal net sakyčiau, tuo naudotis pradedu tik dabar, kai žaidime atsirado socialinė interakcija – reidai.

Reidas vyksta, kai keliolika žaidėjų iš anksto susitarę specialiame virtualiame kanale susitinka tam tikru metu įveikti treniruočių salės boso – sunkiai nugalimo pokemono, kurį numušti gali tik komanda. Galbūt kur nors mieste matėte linksmą būrį žmonių su mobiliaisiais telefonais rankoje ir laidais kišenėse?

Būna labai keista ir kartu smagu prieiti prie žmogaus reido metu ir klausti, ar jis čia atėjo to paties, kaip ir aš. Būna, kad pastebiu jo akyse tokį sumišimą – lyg ir smagumą, lyg ir kuklinimąsi, kad štai jis rimtas žmogus, o stypso dabar su manimi šaltyje ar karštyje ir laukia reido. Kai kurie žaidėjai žino šį jausmą – stereotipiškai žaidimai suaugusiems netinka, tad suaugusieji jaučiasi tarsi prigauti vaikai, lyg pažeidę kažkokią socialinę normą.

Reido susibūrimas turi savo žavesį ir liūdesį, nes atskleidžia dalyvaujančių žmonių bruožus ir motyvus. Štai ryškus vyrukas, kuris pirmas užveda kalbą apie žaidimo aktualijas ir nuolat akcentuoja komandinę dvasią. Lyderis. Greitai įsižeidžia.

Štai mergina, kuriai jis patinka. Štai dar viena.

Štai verslo vyrukas, kuris atbėgo per pietų pertrauką. Persimeta vienu kitu žodžiu su manimi. Kažkur, matyt praeitame gyvenime, mes su juo turėjome reikalų.

Kažkas ateina su visa šeima ir matosi, kaip jie įsitraukia – padeda žaidime dalyvauti savo vaikams.

Štai neseniai susipažinusi pora. Vaikinas klausia merginos: na kaip, ar smagu? Ji nedrąsiai sako, kad taip.

Kažkas pasakoja, kad dabar turėtų būti susitikime, bet dėl reido jį nukėlė.

Kažkas sako, kad jo antroji pusė laukia automobilyje ir jau erzinasi, nes į Antakalnį šis žmogus iš centro važiuoja pro Lazdynus (reidas Erfurto gatvėje, ką padarysi).

Krūvos istorijų, dešimtys žaidimo susietų žmonių, čia susieinančių, vėl išnykstančių. Viskas lekiu, sėkmės visiems, – kažkas taria reidui pasibaigus. Ir aš tariu: sėkmės pagaunant. Kas į kitą reidą? Ne, negaliu, – kažkas sako. Apsižiūriu ir aš. Prasideda kamščiai, laikas namo.

Tokiuose susibūrimuose ypač atkreipiau dėmesį į mažiau bendraujančius žmones. Nutuokiu, kad PokemonGo tapo gera treniruotė ir jiems. Galbūt kai kurie jų su kitais žmonėmis gali susitikti tik šio žaidimo pasaulyje.

Dažnai matau atokiau stovinčius žmones su negalia, tačiau dalyvaujančius žaidime. Kurčią vaikiną. Jautrią bendravimui merginą ir tą moterį su patirtimi akyse.  Vyrą su sūnumi, turinčiu rimtesnį sutrikimą. Vaikinas žaidime negali dalyvauti dėl savo būsenos, tačiau jis mato draugiškus žmones aplinkui. Tame nieko nenusimanau, bet matau, kaip jis kartais būna čia, su mumis, kad ir kokiame tolimame pasaulyje gyventų. Viena studija atskleidė, kad PokemonGo žaidimas gerina psichologinę žmonių savijautą, tačiau pripažįsta, kad žaidimas yra dar pernelyg naujas, kad išvados būtų išties tvirtos.

Visa tai labai gražu.

Ir aš pats vis dažniau užkalbinu nepažįstamuosius, jie man kažką atsako, mes persimetam naujienomis ir aptariam, kokį kovotoją naudoti prieš naują reido bosą – drakoną Raiquaza.  Draugais netapsime, bet man malonu, jeigu ir kitam žmogui malonu. Mes apsikeičiame slapyvardžiais ir čia pat prisimename metų senumo istoriją, kai nežinodami vienas apie kitą kovėmės toje pačioje žaidimo vietoje. Ei, tai ten tu buvai!, – sakau. Joo, aš, – juokiasi kolega.

Priminė komandos dvasią

PokemonGo yra komandinis žaidimas, kurį galima žaisti ir individualiai, tačiau susibūrus žaidime judama kur kas greičiau ir efektyviau. Galvojant apie šią žaidimo dimensiją taip pat atsiskleidė įdomių aspektų.

Pavyzdžiui, aš komandos nariu tam tikrose grupėse buvau tik epizodiškai, t.y. tik tam kartui, kol turime atlikti užduotį. Tuo tarpu kiti, labiau susidraugavę ir daugiau kartu laiko praleidę žaidimo dalyviai buvo kur kas stabilesni komandų nariai. Daug jų liko puikiais bičiuliais net ir pasiekę formalius žaidimo tikslus, pavyzdžiui, 40 – ą lygį. (Šis straipsnis yra lyg ir mano atsižymėjimas, nes formaliai žaidimą po daugiau pusantrų metų aš baigiau).

Savanaudiškesni žmonės ir liko savanaudiškesniais. Aną dieną viena grupelė atsiskyrė nuo kitos grupelė tam kad gautų daugiau naudos, kai iš tiesų resursų prasme žiūrint jiems būtų buvę patogiau veikti kartu. Bendradarbiaujantys žmonės ir liko bendradarbiaujančiais – jie nepyksta, nesirauko, kai veiksmas vyksta ne pagal jų planą. Kaip tik, jie noriai siūlo pagalbą, parodo dėmesį.

Jeigu tokia idėja dar niekam nekilo, tai PokemonGo žaidėjų komandos būtų puikus tyrimo objektas tiems, kas bando aiškintis komandose veikiančias jėgas. Tiek santykių kūrimo, tiek ir komandos efektyvumo prasme. Dabartinis žaidimas su visais jo patobulinimais išlaikė puikią pusiausvyrą tarp konkurencijos ir bendradarbiavimo, nes čia žaidėjai patiria azartą konkuruodami, o taip pat to azarto gauna laikinai susitelkdami į bendrą tikslą.

Iš buvimo PokemonGo komandose supratau vieną jau žinomą, bet dar kartą įsisąmonintą dalyką – joks komandos narys nėra komandos narys, jeigu nesugeba dėl komandos tikslo atidėti į šoną savo interesų ir komandinėje veikloje vadovaujasi vien tik jais. Ir atvirkščiai – komandos narys nustoja jaustis komandos nariu, jeigu į jo pasiūlymus neįsiklausoma ar iš jo pasišaipoma.

Na ir galiausiai spooferiai, kad juos kur

Įsivaizduokite dvi futbolo komandas, kurių viena nuolat atleidžiama už nuošalę ir ja visai maloniai naudojasi mušdama vieną įvartį po kito, kurie yra užskaitomi. Priešininkai jaučiasi prastai, nes taip neteisinga, bet klausimas, kaip jaučiasi pranašesnę padėtį turinti komanda? Ar ji sako, kad visos priemonės pateisinamos? Ar ji džiaugiasi pasiektu rezultatu, kuris nutiko beveik be pastangų?

Šią temą liečiu vien tik moksliniais sumetimais, nes man įdomu, kaip PokemonGo žaidėjai, kurie apgauna sistemą, naudojasi trečių šalių programine įranga ar kitais negražiais dalykais, tokiais kaip fake gps (netikras gps, leidžiantis žaidėjui fiziškai nejudėti, tačiau žaidimo sistema jį priima, nes jai atrodo, kad žaidėjas juda). Pavyzdžiui, jūs esate Vilniuje ir vaikštote po Pilies gatvę, tačiau kitas žaidėjas sėdi namuose Viršuliškėse ir gaudo pokemonus Niujorke (tai vadinama spoofinimu).

Taigi, klausimas, į kurį niekaip negaunu atsakymo yra toks: koks yra malonumas žaisti šį žaidimą, kai žaidėjas neatlieka vienos pagrindinių žaidimo funkcijų (judėti fiziškai) ir naudojasi tokiu pranašumu prieš kitus žaidėjus?

Ko gero jie intriguoja save pasiektu rezultatu ir jausmu, kurį patiria palikdami kitus už nugaros. Machiavelianizmas – fenomenas, kurio apsčiai prisižiūrėjau šiame žaidime. Rezultato siekimas apgaulingomis priemonėmis ir visiškas tų priemonių pateisinimas. Už tokius žaidėjus nesuprantamesni man buvo tik apgavikus garsiai palaikantys ir juos ginantys. Pagrindinis jų argumentas: apgaudinėju, nes galiu. Nu ką tu man padarysi? Ne, bendrai ne šitas, bet va šitas: Niantic (žaidimo kūrėjų kompanija) mane patys verčia taip daryti. Reikia suprasti, kas kompanija kalta kad neparodo, kur yra geidžiami pokemonai ir reikia pačiam jų ieškoti. Kaip bebūtų, žmonės tiek šiame žaidime, tiek gyvenime visada randa paaiškinimą savo veiksmams. Aš neturėjau pasirinkimo (jis visada yra), jis/ji pats/pati prisiprašė (niekas nieko neprašė), mane privertė (niekas nieko nevertė).

Galvodamas apie žaidime pasireiškiantį elgesį, darau kuklią prielaidą, kad jis puikiai atskleidžia asmenybę. Apgaudinėjantys žaidime nemato problemos gvieštis naudos ir gyvenime galbūt kitų sąskaita. Bendradarbiaujantys žaidėjai atrodo malonūs ir realybėje. Atokiau besilaikantys, individualiai žaidžiantys ko gero atokiau laikosi ir tikrame pasaulyje.

Su PokemonGo nuėjęs taip toli, galbūt eisiu dar toliau, nes žaidimas siūlo nesibaigiantį nuotykį – vis atsiranda naujų monstrų, įdomu gilintis į jų savybes ir pajėgumus, o taip pat man visai pradeda patikti bendravimas su žaidimo kolegomis. Iki tol buvusi avantiūra tapo smagių atradimų serija. Geografinių atradimų, nes dabar turiu vietų, į kurias nuolat norisi sugrįžti. Ir atradimų apie save, nes stebėti savo reakcijas, elgesį ir nusiteikimą šiame žaidime tiek iš žmogiškos, tiek ir iš mokslinės pusės tapo savotišku hobiu.

Ko iš PokemonGo gali pasimokyti vadovai?

Daugelis vadovų svajoja apie komandos įsitraukimą, tad jūs galite savo komandose panaudotinenuspėjamumą (šią savaitę skambiname naujiems klientams ir varžomės/žiūrime, ką sugauname), kovos ir bendradarbiavimo strategijas (varžomės tarpusavyje, tačiau tam tikruose projektuose susieiname visi, tarkime, dalinamės bendra patirtimi) ir komandiškumą (dedame asmeninius interesus į šoną ir vadovaujamės komandai keliamu tikslu bei bendru interesu).

Žinoma, šie dalykai nenutiks rytoj 8:00. Tačiau galite komandos paklausti, kas jai teiktų darbe azartą (tikrai ne stalo futbolas, kuris yra legalus laiko švaistymas), kas jai suteiktų energijos ir kaip ji turėtų būti išreikšta (galbūt galima sužaidybinti tam tikrus procesus), kas komandai teiktų malonios rizikos ir nežinomybės (gal deleguosite jai sprendimus, kuriuos iki šiol priiminėjote tik jūs), kas jūsų komandą dar labiau sutelktų (gal gana tų teambildingo užsiėmimų ir metas pakalbėti apie komandos narių lūkesčius vienas kitam, grįžtamą ryšį jums ir komandos sveikatą).

3 comments on “Ką supratau ir ko išmokau iš PokemonGo?

  1. Kalbant apie spooferius, nemanau kad teisinga juos lyginti su sukčiaujančiais futbolininkais, dėl to kad kai sukčiaujama fotbole pralaimėjusi komanda iškrenta iš turnyro, futbolininkai praranda pinigus, medalius ir pan., tuo tarpu Pokemon GO iš esmės nėra pralaimėjųsių, nėra aiškiai reglamentuotų laimėjimo sąlygų (https://en.wikipedia.org/wiki/Game_mechanics#Victory_condition_mechanics). Vienintelė vieta kur galima pakovoti su kitais žaidėjais yra gym battles, tačiau ten privalumą turi ne spooferiai o tie kas naudojama skanerius, t.y. tie kas sukčiaudami susirenka visus geriausius futbolinkus (pokemonus) į savo komandą.

    Aš spooferius greičiau jau lyginčiau su vaikais kurie turi kibirėlius ir kastuvėlius ir vietoje to kad žaistų su kitais vaikais kieme esančioje smėlio dėžėje nešasi smėlį namo :D Taip, namuose nelyja lietus, nesninga, ir niekas nenugriauna jų statomos smėlio pilies, ir tikriausiai jų smėlio pilis bus didesnė ir gražesnė negu mano, bet niekas nepamatys tos jų smėlio pilies, o man, žaidžiančiam smėlio dėžėje, nelabai ir įdomu ką jie ten stato savo namuose :D

    Visgi sutinku, kad Pokemon GO sukčiai yra nemalonus ir erzinantis reiškinys, norėčiau kad Niantic’as griežčiau į tai žiūrėtų kaip kad Ingress’e.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  2. Mantas on said:

    Ai geriau nespank geriau pasakyk kaip pagauti legendary pokemon kaip gyveni mazam mieste o iki didmiescio 40 km o pas tave tiktai spawnina nesamoningus pokemonus kurie yra beverciai gym’uose

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  3. Tomas on said:

    Geras :) matytas veidas reiduose. Įtariau, kad rimtas žmogus.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Palikti atsakymą: Mantas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.