Grįžtamasis ryšys šiais laikais yra kultas. Organizacijos ant savo vėliavų rašo feedback is a gift, o jaunoji karta atstačiusi krūtines reikalauja reakcijos į savo idėjas. Į prašymą sutekti grįžtamąjį ryšį verta reaguoti klausimu: o ką tu darysi su mano grįžtamuoju ryšiu? Jeigu žmogus į šį klausimą atsako nerišliai, tada galbūt verta susilaikyti. Tik nepirkite tos frazės tai padės man tobulėti. Dažnai žmonės nežino, ką šneka ir gavę grįžtamąjį ryšį įsižeidžia ar įsiskaudina.

Taip, pritariu, kad grįžtamasis ryšys gali padėti tobulėti, jeigu grįžtamojo ryšio gavėjas moka su juo elgtis, o davėjas savo žodžių nevynioja į vatą. Kita vertus, sunkesnėse situacijose, kuriose kyla konfrontacija, grįžtamasis ryšys gali suveikti kaip padegamoji bomba. Ko gero žinote, kad tuo galima manipuliuoti – paprašyti grįžtamojo ryšio ir vėliau pasinaudojus žmogaus atvirumu jį pulti atgal bei eskaluoti situaciją. Žvelgdamas į abi medalio puses tinkamiausio atsakymo nerandu – kada pasakyti, ką galvoju, o kada geriau patylėti?

Viename 2013 metais darytame tyrime (publikuotas Harvard Business Review) daugiau kaip 200 respondentų dalinosi įžvalgomis, ką jie galvoja, kai atsiduria sunkesnėse diskusijose, kuriose reikia išsakyti savo nuomonę. 97% respondentų pasakė, kad jie jaudinasi dėl to, kaip jaučiasi kitas žmogus. 94% atsakiusių teigė, kad jie baiminasi užgauti ir nuliūdinti kitą žmogų. Daugiau negu pusė dalyvių taip pat teigė, kad nors grįžtamojo ryšio sakymas yra jų darbo dalis, vis tik jie galvoja, kad neturi tam reikiamų gebėjimų. Nėra ką ir pridėti. Akivaizdu, kad grįžtamojo ryšio davimas – rakštis užpakalyje.

Norėdami nuspręsti, kada geriau patylėti, o kada pasakyti, ką galvojate, galite peržvelgti šiuos klausimus, kurie padės apsispręsti.

Žinodamas savo santykį su šiuo žmogumi ir įvertinęs visą bendravimo su juo patirtį, ką šiame pokalbyje galiu realiai pasiekti? Pavyzdžiui, ar žinant šį žmogų, galima tikėtis, kad jis atsižvelgs į tai, kas sakoma?

Kokia yra mano paslėpta darbotvarkė ir tikrasis interesas šiame pokalbyje? Pavyzdžiui, atkeršyti šiam žmogui, ar iš tikrųjų padėti jam tobulėti?

Kokie konkretūs pavyzdžiai ir apčiuopiami argumentai paremia mano teiginius? Pavyzdžiui, kas įrodo, kad mano grįžtamasis ryšys yra pagrįstas?

Kaip aš vėliau prisidėsiu ir kokią pagalbą galėsiu šiam žmogui pasiūlyti, kai jam reikės tvarkytis su tuo, ką jam pasakiau? Pavyzdžiui, negalima palikti žmogaus vieno su pateiktu pasiūlymu. Verta paklausti, kaip jis tai priima ir kaip jam tai tinka.

Kiek ši situacija yra realiai išsprendžiama? Pavyzdžiui, kai kurių situacijų neišspręsite nei jūs, nei jūsų pašnekovas, nes sprendimas priklauso nuo trečiųjų šalių.

Kaip ilgai tai tęsiasi, kiek kartų tai kartojasi, kokių priemonių buvo imtasi? Tą reikia žinoti, kad netyčia neapkaltintumėte žmogaus neveiklumu arba nedarytumėte jam nuolaidų.

Kokį sprendimą galiu pasiūlyti aš? Jei nėra pasiūlymo, kaip spręsti susidariusią situaciją, galbūt neverta visos atsakomybės suversti pašnekovui? Kritikuoti tikrai lengva.

Jeigu grįžtamojo ryšio teikimo akivaizdoje pastebite, kad jūsų kėslai ne itin švarūs, pašnekovas pats ieško atsakymų, priima konstruktyvius pasiūlymus iš aplinkos, o situacija gali išsispręsti savaime, galbūt tada verta susilaikyti nuo bereikalingos kritikos ir pamokymų.

Čia vadovaučiausi dviejų kojų taisykle – jeigu matote, kad negalite toje situacijoje sukurti objektyvios vertės ir jums svarbu tik jūsų interesas, tuomet geriau pasitraukite – patylėkite. Pavyzdžiui, pastebiu, kad kai kurie vadovai grįžtamąjį ryšį teikia tam, kad parodytų, kas čia bosas, bet ne tam, kad kažkas pasikeistų. Jeigu galite daryti įtaką situacijai ir jūsų argumentai yra paremti faktais, tuomet verta išsakyti savo nuomonę palydint ją konkrečiais pasiūlymais. Ir nepalikite žmogaus vieno. Palydėkite jį ten, kur jį siunčiate.

Apie koučingo metodus teikiant grįžtamąjį ryšį bei kitus ugdymo principus vadovams mokymuose KOUČINGO TECHNIKOS VADOVAMS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.