Apytiksliai kartą per metus apžvelgiu koučingo plėtrą mūsų šalyje ir patirtas įžvalgas suguldau į tekstus. Šį kartą trumpai įvertinsiu pastarojo meto koučingo progresą bei paminėsiu keletą vystytinų koučingo sričių.

Išaugo koučingo specialistų kompetencija. Pirmiausiai reikia dėkoti koučingo specialistus vienijančioms organizacijoms ir pavienėms iniciatyvoms, kurios įgalino augti profesionalų kelią pasirinkusius koučingo specialistus ir pritraukė daug entuziastų. Koučingo profesionalai šiandien gali pasidžiaugti didele patirtimi bei plačiu klientų ratu. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra net dešimt tarptautiniu lygiu (International Coach Federation) sertifikuotų koučingo specialistų.  Yra koučingo specialistų, kuriems nebereikia reklamuotis – klientai juos susiranda patys ir rekomenduoja kitiems. Dauguma koučingo specialistų šiandien gali nedviprasmiškai komunikuoti, kas yra koučingas, kada jis tinka ir, svarbiausia, kada geriau rinktis kitokį tobulėjimo būdą.

Koučingas – aiškiai apibrėžta veikla. Jei prieš daugiau nei penkerius metus koučingu buvo laikoma kone viskas, kuo savo tobulėjimo labui užsiima sąmoningas žmogus, tai šiandien koučingas turi labai aiškiai apibrėžtą teritoriją, kuri iš vienos pusės atsiskiria nuo psichologinio konsultavimo, psichoterapijos ir įprasto konsultavimo, iš kitos – koučingas nebetapatinamas su įvairiomis trivialumo atspalvį turinčiomis iniciatyvomis – įvairiais „burtais“ ar „magija“. Šiandien visiems aišku, kad koučingas nėra panacėja ir tėra tik vienas iš daugybės pagalbos tobulėti būdų.

Koučingas tapo atpažįstama profesija. Jei prieš gerą penkmetį koučingo specialistu buvo galima „tapti“ per dviejų dienų mokymus, šiandien šis mitas jau sulaužytas. Galima tik pasidžiaugti, kad koučingo disciplina pradedama dėstyti aukštosiose mokyklose, o profesionalų keliu einantys koučingo specialistai neapsiriboja tik ranka pasiekiamais kursais. Jie ieško ir naudojasi galimybėmis kelti kvalifikaciją užsienyje, kur koučingo veikla skaičiuoja trečią dešimtį metų. Vien jau tai, kad koučingas tapo mokslinių tyrimų objektu, leidžia manyti, kad profesija įgauna solidesnį pagrindą. Reikėtų paminėti ir gausią koučingo specialistų komandą bei jos pastangas per pastaruosius metus įdiegti koučingo kultūrą mokyklose.

Koučingą iš naujo atranda organizacijos. Svarbu pažymėti, kad daug organizacijų, kurios jau seniai žavėjosi koučingu, šiandien „persimoko“ taikyti šį metodą. Kiekvieną savaitę susidurdamas su koučingo metodą norinčiais taikyti vadovais galiu daryti drąsią prielaidą, kad jei anksčiau koučingas vadovo darbe buvo laikomas tam tikra psichologinio poveikio priemone darbuotojams, šiandien jis „legalizuotas“ – koučingas padeda vadovams kurti tvaresnius santykius su pavaldiniais ir kartu tarnauja kaip pozityvus darbuotojų ugdymo įrankis.

Atvirumas naujovėms. Stebint pokyčius visuomenėje susidaro įspūdis, kad šiandien esame atviresni naujovėms. Tad tiek koučingas, tiek kitos tobulėjimo iniciatyvos palengva įsigali kaip įprasti darbo būdai. Sparčiai auganti Y karta koučingą priima kaip savaime suprantamą tobulėjimo būdą. Šiandien kaip niekada organizacijose pradeda ryškėti lygiavertiškumo, o katu ir pagarbos bei pasitikėjimo aspektai. Menksta hierarchiniai santykiai, o tai savo ruožtu suartina vadovus ir darbuotojus. Žinodami, kad turime augti ne tik technologiškai, tačiau ir kultūriškai, koučingą – humanistinį darbo metodą, priimame atviriau.

Ko trūksta arba į ką atkreipti dėmesį?

Sunku tikėtis, kad artimiausiu metu visuomenėje koučingo paklausa ženkliai išaugs, todėl geriausia terpė skleistis koučingui yra organizacijos. Jose koučingas įsigali kaip dar vienas vadovavimo metodas. Norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad net jeigu organizacijos vertina koučingo naudą, jis vis tik išlieka prabangos dalyku. Mano manymu, jei organizacijos delsia investuoti į vadovų koučingo įgūdžių tobulinimą, jos galėtų pradėti nuo mažų žingsnių. Pirmiausia, su koučingu reikėtų supažindinti aukščiausių grandžių vadovus, kurie turėtų galimybę kelis kartus per metus darbuotis su jiems paskirtu išoriniu koučingo specialistu. Tokiu būdu pajautę koučingo naudą asmeniškai, šie žmonės galėtų geriau įvertinti, kiek šis metodas tinkamas naudoti jų įmonėje. Jei jie nejaus koučingo naudos, paprasčiausiai jo atsisakys, nes savo laiką norės skirti kitiems dalykams. Koučingas nėra tik patogių pokalbių serija. Tai kliento atsakomybės ir valios reikalaujantis užsiėmimas.

Organizacijos nori, kad koučingas suveiktų greitai ir duotų apčiuopiamą rezultato augimą. Noras suprantamas, tačiau čia yra tam tikrų keblumų. Reikėtų įveikti pagundą apibrėžti finansinę koučingo investicijos grąžą, nes to matematiškai neįmanoma padaryti. Svarbiausia to priežastis – koučingas organizacijoje negali būti atskirtas nuo kitų vadybos ir ugdymo būdų, todėl keblu įvertinti konkretų koučingo poveikį konkrečiam žmogui. Koučingas iššaukia elgesio pokyčius, o laukiamas finansinis rezultatas seka iš paskos. Šiam rezultatui įtaką daro ne tik žmogaus elgesys, tačiau ir nuo šio žmogaus nepriklausantys faktoriai, pavyzdžiui, veiklos sezoniškumas ar rinkos tendencijų kaita. Į koučingą organizacijose galima žiūrėti ne tik kaip į darbo metodą. Koučingas gali būti laikomas tam tikra vadybos filosofija, požiūrių rinkiniu, kuris dera arba nedera su konkrečioje organizacijoje puoselėjamomis vertybėmis.

Minėjau, kad sunku tikėtis ženklaus koučingo paklausos visuomenėje augimo ir viena to priežasčių – tam tikri kultūriniai aspektai. Esame linkę būti uždari ir savo klausimus sprendžiame garsiai apie juos nekalbėdami. Teko girdėti nuomonių, kad jeigu vadovas naudojasi koučingo specialisto pagalba, vadinasi su juo kažkas netvarkoj. Esame linkę kalbėtis už uždarų durų ir tik su gerai pažįstamais žmonėmis. Mums nelengva pasitikėti neįprastais darbo būdais, esame kiek atsargūs ir nepuolame naudotis tuo, ko gerai neišmanome. Tai – tik mano prielaidos ir pateikiu jas remdamasis savo subjektyvia patirtimi. Patirtis kužda, kad nereikia bandyti kovoti su giliai įsišaknijusiomis nuostatomis. Tą reikėtų priimti kaip duotybę ir dirbtinai nepardavinėti koučingo idėjos. Kai kam nors norėsite atskleisti koučingo naudą, organizuokite šiam žmogui koučingo sesiją užuot ilgai pasakoję, kas tai yra ir kokia to vertė. Labiausiai mus įtikina savi argumentai, o ne svetimi.

Nors teksto pradžioje pačių koučingo specialistų augimą įvardijau kaip koučingo plėtrą skatinantį veiksnį, vis tik šioje srityje dar yra daug nenuveiktų (arba netinkamai nuveiktų) darbų. Pasirinkau aptarti vieną jų. Tai – pačių koučingo specialistų gebėjimas komunikuoti su potencialiais klientais. Tikiu ir artimiausiu metu tikėsiu, kad koučingo brukti per prievartą nereikia, todėl nepalaikau iniciatyvos apie koučingą kalbėti per garsiakalbį ir naudoti nuvalkiotas trivialias frazes (potencialas, energija, dvasingumas ir t.t.). Dažname tekste ar filmuotame reportaže (įskaitant ir maniškius) apie koučingą kalbama tik tai, kuo koučingas yra gerai. Retame jų galime sutikti sveiką kritiką koučingo atžvilgiu. Kartais į akis krenta ne pats pasisakymų turinys, pavyzdžiui, neadekvatūs pažadai apie koučingo naudą. Atkreipčiau dėmesį ir pateikimo formą. Pavyzdžiui, tenka matyti mobiliuoju telefonu nufilmuotus video reportažus, kuriuose koučingo specialistai dalijasi geromis įžvalgomis. Sunku susikoncentruoti į turinį, kai pastebi, kad pasisakymas parengtas spontaniškai, o į jo išpildymą neinvestuotas nei vienas litas. Suprantama, kažkaip turime visuomenę supažindinti su koučingu, tačiau gerbkime save ir profesiją skirdami dėmesio patyrimui tų, kurie mus skaito, į mus žiūri ir mūsų klauso.

Kaip pavyzdį pateiksiu užsienio kolegų sumontuotą filmuką, kuriame reklamuojami grupės koučingo mokymai. Apmaudu, kad pagrindine pardavimo žinute šio video kūrėjai pasirinko koučingo atsiperkamumą. Suprask, grupės koučingas specialistui apsimoka labiau negu individualus koučingas ir apie tai kalbama daugiau nei pusę viso video laiko. Dolerio ženkliukai akyse…

Apibendrinant, galbūt mes, koučingo specialistai, negalime pakeisti kultūrinių dimensijų, pavyzdžiui, negalime greituoju būdu paskatinti žmonių būti dar labiau atviresniais naujovėms. Tačiau galime pradėti nuo savęs – apgalvoti, ką kalbame apie koučingą, kaip tą darome ir, žinoma, investuoti į save, kad koučingo paslaugą atliktume taip gerai, kaip tik galime. Manyčiau, kad apie karjerą koučinge galvojantys koučingo specialistai turėtų atsisukti į organizacijas, nes čia yra ne tik puiki proga vystyti savo verslą, tačiau plati galimybė mokytis. Pavyzdžiui, įgyti vadybos žinių, kurios būtinos dirbant su vadovais. Tos organizacijos, kurios dar neįtraukė koučingo į savo vadybą galėtų pradėti nuo mažų žingsnių – su koučingu pirmiausia supažindinti aukščiausių grandžių vadovus.

One comment on “Greitas žvilgsnis: kaip su koučingu yra šiandien ir ką veikti artimiausiu metu?

  1. Ačiū už taškus, sudėliotus and „i“ :)
    Tik manau, kad „ką veikti ateityje“ yra ne tik orientacija į organizacijas, bet ir koučingo profesijos tvirtinimas, specialistų kompetencijų stiprinimas, profesionalumo skatinimas… Gal tai ir nuskambėjo potekstėje, tačiau norisi tai dar tvirčiau akcentuoti.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.