Kai kurios koučingo mokyklos akcentuoja, jog koučingas turi būti toks, kad klientas patirtų kuo mažiau koučingo specialisto įsikišimo į kliento mąstymo procesą.

Aš labai palaikau šį požiūrį, tik, deja, realybėje jis gali būti taikomas tiek, kiek yra tinkamas konkrečiam klientui. Galvoje turiu tai, kad mes, koučingo specialistai, kartais darome prielaidą, jog koučingas būtinai turi būti nedirektyvus. Mes tikime, kad neva negalime duoti klientui patarimo ar pasiūlymo. Sakome, kad mūsų pateiktas pavyzdys ar patarimai koučingą daro nebe koučingu, kad jis trukdo kliento mąstymo procesui…Tačiau šis griežtą nedirektyvumą palaikantis požiūris, mano galva, lemia, kad mes kaip tik tampame direktyvūs. Juk taip už klientą nusprendžiame, kas jam bus gerai (neduoti patarimo) ir kas bus blogai (duoti patarimą). 

Pateiksiu pavyzdį. Tarkime, kad koučingo specialistas dirba su vadovu, kuris nori išmokti efektyviau deleguoti savo darbus pavaldiniams. Dirbant nedirektyviu koučingo būdu (tik užduodant klientui mąstymą skatinančius klausimus) gali paaiškėti, kad klientui reikia papildomai susipažinti su tam tikra darbų delegavimo teorija. Pavyzdžiui, pasiskaityti gerų patarimų, pasidomėti santykio su darbuotojais kūrimo subtilybėmis bei įsiminti tam tikrus darbų delegavimo žingsnius.

Jei koučingo specialistas mato, kad klientui šios žinios reikalingos, jis turėtų jas suteikti čia ir dabar arba nurodyti kur šias žinias klientas gali įgyti. Kitaip koučingas gali tapti neefektyvus. Juk neklausime kliento „kaip tu manai, ką turi daryti?“,  jei prieš atsakant į klausimą jam reikia papildomų žinių. Vėliau, kai klientas įgys delegavimo pagrindus, koučingo specialistas padės jam pritaikyti šias žinias praktikoje.

Paveiksėlyje pateikiau, taip vadinamą koučingo stilių kontinuumą. Dabartinės koučingo praktikos lemia, jog dauguma koučingo specialistų dirba dešinėje šio kontinuumo pusėje. Iš kitos pusės, jei matome, jog kliento poreikiai išsidėsto ties kairiąja šio kontinuumo puse, reikėtų juos atliepti. Vėliau verta mokyti klientą judėti link dešinės paveikslėlio pusės kur jam teks prisiimti daugiau atsakomybės už asmeninį tobulėjimą.

Manau, kad tikroji koučingo meistrystė pasireiškia tada, kai klientas nejausdamas jokio spaudimo ar įtampos, iš koučingo specialisto gauna tiek tai, ko jis tikisi (pavyzdžiui, patarimų), tiek ir papildomų iššūkių (pavyzdžiui, gerą klausimą: o ką tu darysi su šiais patarimais?).

Žala pasireiškia ne duodant patarimą ar parodant gerą pavyzdį. Blogybė ta, kad patarimas ar pavyzdys būna paliekami klientui be palydinčių, išmokimus skatinačių klausimų. Kaip tu tai vertini? Kaip tu tai taikysi? Ko tave tai moko? Kokių savų pavyzdžių gali pateikti? Kaip tai gali įtakoti tavo praktiką? – šie klausimai turėtų sekti po patarimo davimo ar pavyzdžio parodymo.

2 comments on “Erezija apie koučingą: nedirektyvus direktyvumas

  1. Artiomas on said:

    Vertingą temą, Tomai, pakėlei.. Trumpam net pasijutau suteikęs sau indulgenciją už visus duotus patarimus tada, kai klientui trūko info ir tam, kad energija nenutrūktų, buvo kilęs vidinis postūmis – būtent – suteikti tą info čia ir dabar – o toliau judėti atradimų link :)
    Jei rimtai – palengvėjo, kad tam tikras prieštaravimas kamuoja ne mane vieną. Turbūt ir dėl to, kad mėgstų pasikankinti, vis tiek norisi tikėti ir ieškoti būdų aukščiau aprašytame kontekste susilaikyti nuo patarimo ir galbūt stabdyti proceso iki tol , kol informacinė kliento spraga bus užpildyta. O taip galėčiau sau leisti padaryti tuomet, kai jis pats nusprendžia , kad jam reikia pasidomėti ir entuziastingai tuo užsinori. Kaip bebūtų – mokymas (o patarimą priskirčiau prie mokymo) – skatina nepasitikėjimą.
    Tačiau su malonumu pasiimu tavo versiją ir nešiojuos ją, kad galėčiau priminti, kai patarimas staiga pasirodys būtinas..:)

    Ačiū.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.