Dažnam vadovui „koučingas“ yra tik madingas žodis, atkeliavęs iš įvairios vertės seminarų, knygų ar žurnalų. Žinai, aš pradėjau koučinti savo pavaldinius, – sako vienas vadovas. Ir kaip sekasi?, – klausia kitas. Na, aš jiems gražiai paaiškinu, ką reikia daryti, jie eina ir daro.

Tai yra klaidingas koučingo kaip mokymo priemonės organizacijoje supratimas. Koučingas nėra vienpusio poveikio kitam žmogui metodas, tai – mokymosi būdas. Lyginant su tradiciniu mokymu, šis būdas nėra direktyvus, jame niekas nežarsto patarimų ir receptų.

Puiku, jei vadovai išmoksta ir koučingą taiko savo darbe pagal visus būtinus principus. Tačiau kas, kaip lygus su lygiu kalbėsis su pačiu vadovu, kuomet šiam sprendimus dažnai tenka priimti vienam? Kuomet grįžtamasis ryšys kurį vadovas gauna iš savo pavaldinių neretu atveju būna teisingas teisingam žmogui? Kas padės suprasti vadovui, kad jam, pavyzdžiui, reikia tobulinti delegavimo ar susirinkimų vedimo įgūdžius? Kas padės jam sudaryti aiškų asmeninį tobulėjimo planą, kuomet laikas, kurį vadovas turi, yra atiduodamas kitiems, tik ne sau. Kas padės padidinti vadovo suvokimą apie save, atsisakyti veiklą ribojančių įsitikinimų ar stiprinti savo vertybes?  O jei trumpai, kas padės vadovui atsakyti į klausimą Kas netvarkoj ir ką su tuo galiu padaryti pats? Šių klausimų gali nepavykti aptarti išorėje, pavyzdžiui, net ir geriausiuose mokymuose. Diskusija apie šiuos klausimus turėtų vykti paties žmogaus viduje ir kažkas šią diskusiją turi moderuoti.

Įvairias mokymosi priemones išbandę vadovai žino, kad šiais klausimais jie gali pasikalbėti su koučingo specialistu, kuris dirbdamas kartu su vadovu padeda jam rasti naujus būdus, kaip tobulinti save ne tik kaip profesionalą, tačiau ir kaip asmenybę.

Tomai, kas yra tas koučingas?, –  neseniai paklausė vienas pažįstamas vadovas. Tai – vienas iš mokymosi organizacijoje būdų, trumpai atsakiau.   Ar tai kažkokia ezoterika, ar psichoterapija, ar kažkas…?, – bandė spėti mano kolega. Ne, – atsakiau. Tai mudviejų pokalbių programa apie tai, kaip tau išmokti apie save tai, ką tu ir taip jau moki, tačiau tavo manymu dar nepakankamai gerai. Tada minutėlę susimąsčiau. Mano pažįstamo žmogaus mintis įkvėpė parašyti šį straipsnį, kuriuo noriu (dar kartą) išsklaidyti klaidinančius mitus apie koučingą.

Žinau, kad tokia straipsnio forma, kai neva sklaidomi mitai, yra tendencinga ir dažnai būna skirta nukreipti skaitytojo pasirinkimą, tačiau jokiais būdais nenoriu stumti koučingo. Mano siekis – paskatinti vadovus susimastyti apie turimas nuostatas į savo veiklos gerinimą ir galbūt atsakyti į socialinėje erdvėje sklandančias nuomones, kurios labiau pagrįstos nuogirdomis ir stereotipais, negu realia patirtimi.

Mitas Nr. 1. Mitas apie sėkmę arba aš esu sėkmingas žmogus ir man nereikia koučingo.

Tikriausiai daugelis mūsų esame pasakę: visa ką pasiekiau, padariau tai savo rankomis. Mintyse dar pridedame: Taip, šioje srityje turiu talentą. Mes būsime teisūs, tačiau tik iš dalies, nes ne visi žinome apie tam tikro fenomeno – fundamentalios atribucijos (priskyrimo) klaidos egzistavimą. Jo esmė yra ta, kad pozityvius savo veiklos rezultatus mes esame linkę priskirti sau kartais neįvertindami išorinės aplinkos įtakos. Bill Gates kartą pasakė: Sėkmė yra prastas mokytojas. Šnabždėdama, jog niekada nepralaimėsi, ji klaidina ir gundo išmintingus žmones.

Būti sėkmingu vadovu vienoje srityje nereiškia, kad būsite sėkmingi ir kitur. O jei organizacijoje įvyks pokyčiai? O jei pasikeis struktūra ir teks taikytis prie naujų sąlygų? Jei pasikeitusi aplinka pareikalaus naujų darbo įgūdžių?

Kai kurių vadovų galvoje kirba mintis aš esu sėkmingas žmogus ir jeigu kam nors reikia mokytis, tai tikrai ne man. Tokia mintis kyla iš ribojančio įsitikinimo, jog nevalia pripažinti savo silpnumo, klaidų, žinių bei įgūdžių trūkumo.

Pasak kai kurių motyvacijos tyrėjų, net ir talentingam bei nuolat save lavinančiam žmogui yra sunku pamatyti, kokių vaisių ateityje duos jo pastangos, nes žmogaus potencialas yra jam nežinomas ir nepamatuojamas. Juk negalime pamatuoti kažko, ko apie save nežinome nei patys, nei kiti.

Jei vadovas galvotų – aš esu sėkmingas žmogus, nes turiu potencialą, tuomet jis tikrai susidraugautų su koučingo specialistu, kuris padėtų šį potencialą pamatyti ir jį panaudoti.

Tai daroma klausimų pagalba skatinant asmens atsivėrimą sau ir kitiems, bei teikiant jam grįžtamąjį ryšį apie jo įgūdžius ir savybes, tam, kad jis kaskart galėtų mokytis naujose aplinkybėse.

Gavę apie save grįžtamąjį ryšį ir atsakę į klausimus, kurių paprastai sau neužduodame – turime du kelius. Nieko su tuo nedaryti, arba kažką su tuo daryti.

Mitas Nr 2. Mitas apie sotumą arba koučingas nieko naujo man nepadės sužinoti.

Kiek patikimas ir objektyvus grįžtamasis ryšys organizacijoje pasiekia vadovą? Kuo aukščiau hierararchijos laiptinėje sėdi vadovas, tuo grįžtamasis ryšys jam yra teisingesnis.

Buvo metas, kai po verslo susitikimo su klientais mano vadovas manęs paklausė, - na kaip man sekėsi, ar turi man kokių nors patarimų? Tada dar būdamas jaunas vadybininkas atsakiau: viskas puikiai, bose, jokių patarimų. Žinoma, galėjau jam duoti keletą pastabų, bet nutylėjau.

Organizacijos negali gyventi be grįžtamojo ryšio iš klientų, vadovui taip pat reikalingas grįžtamasis ryšys iš jo darbuotojų, kad šis galėtų ne tik priimti sprendimus, tačiau ir mokytis pats. Tačiau realybė byloja kitaip. Užuot bandę pasimokyti iš darbuotojų išsakytų pastebėjimų, kai kurie vadovai tyliai nuryja mintį: jie nesupranta mano darbo specifikos arba dar blogiau: kas jūs tokie, kad man tai sakytumėte? Tai nujausdami darbuotojai sako: viskas puikiai, bose.

Koučingo specialistas grįžtamąjį ryšį teikia vadovui įvardindamas objektyvius faktus apie jo elgesį. Pavyzdžiui, kai stebėjau jus susirinkime, jūs keletą kartų pertraukėte savo pavaldinius…kaip tai atsiliepė tolimesniam jūsų bendravimui? Be to, jis padeda vadovui pasimokyti iš suteikto grįžtamojo ryšio – pakeisti savo elgesį, netikusį įprotį ar patobulinti reikiamą įgūdį.

Mitas Nr 3. Mitas apie psichoterapiją arba aš esu sveikas ir man nereikia koučingo.

Kartą koučingo seminare vienas vadovas pasakė: Kam man šita psichologinė lyrika? Ateinu, pasakau kaip turi būti ir viskas. Nesutinku, bent jau su pirmąja sakinio dalimi. Taip, koučingo metodika yra skolinga šiai garbingai ir solidžiai mokslo sričiai, tačiau to, kas vyksta vadovo ir koučingo specialisto pokalbio metu, negalime vadinti psichoterapija. Dar daugiau, koučingas negali pakeisti psichoterapijos ir atvirkščiai.

Pagrindine takoskyra tarp psichoterapijos ir koučingo galime pavadinti koučingo orientaciją į ateities perspektyvą, į pokytį ir veiksmą. Tad būtų teisingiau koučingą vadinti racionalia mokymosi forma, kuri pakankamai greitai leidžia pasiekti numatytų tobulėjimo tikslų racionaliomis priemonėmis – objektyviai vertinant save ir mokantis iš savo patirties.

Tipiniai atvejai, kuomet vadovui yra naudinga pasikalbėti su koučingo specialistu ir susitarti dirbti kartu yra tokie:

  • Pokyčių organizacijoje metu:

Čia glūdi prisitaikymo prie naujos aplinkos ir sąlygų problemos, darbuotojų lavinimas ir ugdymas, strateginio planavimo ir veiksmų planų įgyvendinimas, kompanijos strategijos, vizijos ir misijos formulavimas, darbo su klientais ypatumų sprendimai, produktyvumo gerinimas, naujų rinkų įsisavinimas ir kita.

  • Lavinant asmeninio efektyvumo ir profesinių įgūdžius:

Čia ugdomi darbų delegavimo, darbo komandoje, susirinkimų vedimo, viešo kalbėjimo, pardavimo, klientų aptarnavimo, laiko planavimo, konfliktų sprendimo, komandinio darbo ir kiti įgūdžiai.

  • Lavinant specifinius įgūdžius:

Čia kalbama apie tam tikrus specifinius konkrečiam vadovui reikalingus įgūdžius, pavyzdžiui, apie būdus, kaip efektyviau reikšti mintis direktorių susirinkime, kaip efektyviai išnaudoti ryšių sudarymą konferencijų metu arba, kaip išmokti konstruktyviai išsakyti kritiką kitiems.

  • Sprendžiant neįprastas problemas:

Ši sritis apima darbą su ribojančiomis vadovų nuostatomis, pavyzdžiui, darbuotojų, komandos ar kitų vadovų atžvilgiu. Galbūt vadovas nori įgyti daugiau pasitikėjimo savimi prieš organizacijos akcininkus, o gal spręsti specifines tarpasmeninio bendravimo problemas?

Apibendrinant, bet kuris iš išvardintų pavyzdžių gali būti taikytinas bet kuriam vadovui. Pagarbiai žiūriu į tuos, kurie puikiai susitvarko su visais šiais sunkumais patys.

Mitas Nr. 4. Mados mitas arba koučingas yra dar vienas konsultantų pramanas.

Sokratas sakė: Aš negaliu nieko išmokyti, aš galiu tik paskatinti galvoti. Jis garsėjo sugebėjimu skatinti savo studentų refleksiją, arba kitaip, mąstymą. Koučingas, kaip mokymosi praktika organizacijose, jau buvo paminėtas praeito amžiaus viduryje, o savo formą, pagrindinius principus ir pamatuojamus rezultatus įgavo prieš trisdešimt-keturiasdešimt metų. Koučingo praktika ir teorija yra tampriai susijusi su daugeliu psichologijos, motyvacijos, mokymosi ir kitų disciplinų. Tad iki šių dienų geri koučingo specialistai užduodami gerus klausimus vadovams skatina jų mąstymą, savivoką, sprendimų paiešką, tikslų formulavimą, savo pačių veiklos strategijos ir vizijos kūrimą.

Tikriausiai daugelis mūsų gavę draugo ar kolegos klausimą esame susimąstę – o, geras klausimas, aš net nemaniau, kad galima taip lengvai rasti atsakymą. Bet juk atsakymą radote patys? Įsivaizduokite, jei kalbate su profesionalu, kuris per valandą jums užduos dvidešimt-trisdešimt gerų klausimų? Tikiu, kad atvirai į juos atsakę, apie save sužinosite labai daug naujo ir kažką norėsite su tuo daryti.

Mitas Nr 6. Mitas apie kietumą arba koučingas skirtas tik nepatyrusiems moksliukams.

Arba menininkams, kaip mėgsta sakyti kietų profesijų vadovai.

Jei laikote save kietu vadovu ir spręsti iššūkius jums yra tarsi riešutus krimsti, tuomet koučingo specialistas padės jums atrasti dar daugiau iššūkių ir, svarbiausia, dažniausiai ten, kur net nenumanėte.

Koučingas, tinka bet kurio lygmens vadovui, nelygu jo kietumas ar minkštumas. Lygiai taip pat koučingo darbo metodika yra tinkama gamybos padalinio ar klientus aptarnaujančių darbuotojų grupe besirūpinantiems vadovams. Maža to, geras koučingo specialistas nestatys vadovo į jokius rėmus, o bendraus su juo kaip su tobulėti norinčiu žmogumi. Jis kalbėsis su jumis jūsų įprasta kalba ir užtikrins maksimaliai jums pritaikytą tobulėjimo planą, nepriklausomai nuo to, vadovaujate tūkstančiui, ar dešimčiai žmonių.

Koučingo literatūra aprašo tuos žmones, kuriuos sunku ugdyti, arba net neįmanoma. Dažniausiai tai būna užsispyrę, nenorintys tobulėti ir savo trūkumų neįžvelgiantys žmonės.

Mitas Nr 7. Mokymų mitas arba man nereikia koučingo, nes aš buvau daugelyje kursų.

Gali būti, tačiau tai priklauso nuo to, ką mes laikome mokymais. Kita vertus, tuos įgūdžius ir įžvalgas, kuriuos gavote mokymų metu, reikalinga išlaikyti realiame gyvenime ir juos nuolat tobulinti. Dėl to, kad visi turime įvairių nuostatų ir įsitikinimų, mums ne visada greitai pavyksta tuos įgūdžius pritaikyti praktikoje. Man neišeina, man nesigauna, tai ką sakė lektorius, neveikia. Taip, tai gali neveikti, bet dažnai ne dėl to, kad aplinka kalta, kaip sakė vienas klasikas, o dėl to, kad mes šiuo atveju pamirštame pasižiūrėti į save: Ką  turiu daryti kitaip, kad tai veiktų?, Kokį tikslą keliu sau, kad tai veiktų?

Vargu ar galėsite skirti laiko kartą per mėnesį ar du eiti į mokymus, juolab anksčiau ar vėliau jau būsite daugelį jų aplankę. Koučingas nukreips jus pačia tinkamiausia linkme jums, nes čia tobulėjimo kryptį pasirenkate būtent jūs.

Gali būti, kad nėra tokio seminaro, kuris padėtų jums susitvarkyti su ta sritimi, kurią norite tobulinti. Ir, svarbiausia, konsultantas, kuris veda mokymus ne visada galės pateikti atsakymus į visus klausimus, nebent jis yra koks nors guru. Tačiau puikiai žinome, kad tokių žmonių, kurie žino visus atsakymus į visus klausimus, nėra.

Daugumą atsakymų, kuriuos norite surasti, glūdi jumyse. Geras koučingo specialistas paskatins apie tai susimąstyti jau pirmojo susitikimo metu. Jei pagausite save svarstant - o, geras klausimas! arba apie tai net nesusimąsčiau!, esate pakeliui link ieškomo atsakymo.

Mitas Nr. 8. Prietelių mitas arba man nereikia koučingo specialisto, nes aš turiu su kuo pasitarti.

Puiku, jei jus, kaip vadovą, supa protingi ir išmintingi patarėjai, draugai ar kolegos, kurie yra visada pasiryžę jums padėti. Tik koučingo principas veikia ne pateikiant vadovui atsakymus, bet ieškant jų kartu su vadovu. Gerai, jei draugo patarimas suveikia, bet ar kada teko pasinaudoti patarimu ir jis jums netiko? Tada pasakėte, - žinai, bandžiau, bet tai ne visai tas, ko man reikia… Tai ne dėl to, kad patarimas blogas. Tai dėl to, kad jūs turite kitą sprendimą, kuris tinka būtent jums, tačiau apie tai dar nežinote. Koučingo tikslas – surasti patį vertingiausią atsakymą jums patiems.

Mitas Nr. 9. Pinigų mitas  arba koučingas yra brangu.

Kiek paskutinį kartą sumokėjote už masažą, vizitą į druskų kambarį ar baseiną? Neginčytina tiesa, kad sveikame kūne – sveika siela. Savimi besirūpinantis žmogus žino, kad ne tik kūną ir sielą privalo puoselėti, bet ir savo protą, įgūdžius bei savivoką. Pastarieji dalykai yra koučingo darbo objektas. Žinoma, galima diskutuoti, kas kiekvienam asmeniškai iš viso šito yra svarbiau.

Mitas Nr. 10. Mitas apie amatininkus arba visi mes galime būti koučingo specialistais.

Jei mes kalbame apie koučingo specialistą kaip profesionalą, turite pasirinkti tokį, kuris tiks būtent jums.

Tai tarsi pasirinkti draugą – suprantantį, neteisiantį ir palaikantį žmogų. Svarstydami, su kuriuo koučingo specialistu dirbti, tikriausiai norėsite užduoti jam tokius klausimus: Kokia jūsų patirtis?, Kaip tapote koučingo specialistu?, Kiek nusimanote apie darbą organizacijose?, Kokiu būdu jūs dirbate?, „Kiek tikite mano galimybėmis?, Kokių darbo standartų laikotės?“,  Kas įrodo, kad esate profesionalas?

Gali būti, kad koučingo specialistas turi nepriekaištingą reputaciją ir reikiamą išsilavinimą, tačiau jau po pirmos pokalbio valandos pajausite ar tai iš tikrųjų yra tas žmogus, kuris gali jums padėti. Pirmiausia ieškokite ryšio su šiuo žmogumi, tik po to galvokite apie tai ar jo darbo metodai jums tinka.

Geras koučingo specialistas privalo turėti šias savybes ir įgūdžius: mokėjimą palaikyti mokymosi santykį, aktyviai klausytis kliento, neprimesti savo patarimų, neužgožti kliento, valdyti koučingo procesą, būti atviras ir nuoširdus su klientu, būti autentiška, šviesi asmenybė, jokiu būdu neteisti ir nevertinti kliento, leisti klientui būti laisvam ir kūrybiškam, sudaryti tinkamą klientui mokymosi aplinką ir laikytis kliento nubrėžtos tobulėjimo krypties ir tikslo.

Baigdamas šį tekstą, tikrai nesitikiu, kad visi jį perskaitę dabar pat puls domėtis, kaip koučingas gali jums padėti. Nes visi turime savo žinojimą, kaip yra sudėlioti dalykai ir regis žinome, kas mums tinka, kas ne. Tačiau po įvairių mokymosi ir mokymo patirčių pradėjau manyti, kad svarbiau yra ne tai, ką mes žinome, o tai, ko mes nežinome. Apie save, apie kitus ir mus supančią aplinką.

Jei ieškote atsakymo į klausimą, kaip man tobulinti tai, kas man iš tiesų rūpi? ir norite išbandyti koučingo pokalbį, linkiu jums surasti jūsų poreikius atitinkantį koučingo specialistą. Ir gerų įspūdžių pilnos keliones po… jūsų vidinį galimybių pasaulį.

Susijęs straipsnis apie tai, kaip nuspręsti, ar vadovams reikia koučingo?

5 comments on “Eikit sau su tuo koučingu arba mitai apie vadovų koučingą

  1. Tomai, labai patiko tavo straipsnis, taikliai sudėstei. Iš tiesų kai kurie vadovai patys nepastebi, kada tampa visažiniais, visagaliais, perdėtai pasitikinčiais savimi ir praranda abejojimo dovaną. Suprantu, kad vadovui būtinas tvirtumas ir tikėjimas ir svarstau – ar iš tiesų žmoguje tikėjimas ir abejojimas tiesiog negali egzistuoti kartu?

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
    • Tomas Misiukonis on said:

      Ačiū, Giedre už gerus žodžius. Įdomus jūsų klausimas diskusijai. Abejonė – klausimas. Kai nebekeliame klausimų, kas tada?

      VN:F [1.9.10_1130]
      Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  2. Galbūt toks žmogus įsivaizduoja, kad idealus vadovas – tas, kuris neabejoja ir tiek stipriai siekia tapti idealiu, kad nutrina truputį savo žmogiškumo. O tada išsigąsta bet kokio klausimo, nes žiū, įskils tiek ilgai statyta siena.
    Ir dar supratau, kad man turbūt labiausiai norisi pasidalinti savo jausmu – kaip būna nelengva su tokiais teisingaisiais :) Kai matau, kad nelengva ne man vienai, nuo to jau truputį lengviau :)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  3. Manau,kad jau tas laikas,kai vadovaujančio posto neturėtų užimti specialistas,kuris užduoda klausimą – kas tai yra koučingas.Kaučingo technikų žinojimą ir praktikavimą įvardinčiau ,kaip vieną iš būtinų vadovo kompetencijų ,kad jo vadovaujama įmonė ar organizacija būtų sėkminga . Dėkui už straipsnį ,tikiuosi ji pasiekia ir vadovų ar siekiančių jais tapti auditoriją.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 10.0/10 (1 vote cast)
    • Tomas Misiukonis on said:

      Labai taikliai pasakėte, Daiva. Pasidalinkite straipsniu su kitais, plačiau pasieks:)

      VN:F [1.9.10_1130]
      Rating: 10.0/10 (1 vote cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.