Mes visi turime tą kolegą, kuris darbe būna nepatenkintas viskuo. Naujomis kėdėmis, nes dėl jų pradėjo skaudėti nugarą. Kolegomis, kurie tik konkuruoja, yra savanaudžiai ir jų nieko nepaprašysi. Viršininkais, kurie tik ir žino, kaip devintą kailį lupti. Klientais, kurie niekada nežino, ko nori ir dar isterijas paskui kelia. Ir šiaip sunku. Kam dabar lengva? Niekas nepasikeis. Ai, ką čia. Negi man čia reikia? Ko gero atpažinote Birutę iš buhalterijos. Andrių iš pardavimų. Donatą iš gamybos ar Audronę iš administracijos.

Visi šie žmonės lyg susimokę užima aukos vaidmenį, kuris jiems naudingas dėl tokių priežasčių:

Pirma, aukos gauna nuolatinį dėmesį ir sulaukia nuolatinio savo teisumo patvirtinimo. Garsiai skųstis apsimoka, nes galima sulaukti kitų žmonių palaikymo ir užtarimo. Žiūrėk, biuro virtuvėlėje tik užsiminei lūpų krašteliu, kad viršininkas – tas lopas ir vėl kažko nori, argi įmanoma čia dirbti ir tuojau pat sulauki pritariančių, kad ei, jo, jo, teisingai sakai. Vadinu tai ofiso planktono folkloru – skųstis viskuo, kas juda, o jeigu nejuda, tai pajudini ir toliau skundiesi. Tiesa, aplinkiniai gana greitai susizgrimba, kad įsivėlė į aukos pinkles ir ilgainiui aukų ima vengti. Žinoma, aukos pereina į kitą lygį – skundžiasi subtiliau, užuominomis, sumaniai, kad neišsišoktų.

Antra, aukos, teigdamos, kad nieko negali pakeisti, o tie, kurie bandė, žiūrėk, pats matai, buvo išmesti ar kitaip nukentėjo, siekia išlaikyti status quo situaciją. Aukas greičiausiai galima atpažinti kai įmonėje paskelbiamas pokyčių metas. Kam čia reikia? Gi ir taip viskas gerai yra tipinis aukos mąstymas, kad aukai nereikėtų nieko keisti. Aukos gyvenimas, nors ir liūdnas, tačiau pakankamai stabilus ir prognozuojamas.

Trečia, aukos nenori prisiimti atsakomybės, jos puikiai moka ją nusimesti. Yra įmonių padalinių, kuriuose sprendimai ilgai nepriimami, vilkinami, o bet koks progresas kritikuojamas. Jeigu aukos sutiktų su pokyčiais, tai reikštų, kad jos turi prisiimti asmeninę atsakomybę dirbti ir gyventi naujomis sąlygomis, tačiau aukoms šios sąlygos netinka, nes reikės daryti kažką daugiau, mažiau arba tiesiog kitaip. Aukos manymu už pokyčius yra atsakingi kiti, tik ne auka.

Ketvirta, vienas didžiausių aukos malonumų – jaustis teisia. Auka nuolat primena visiems, kaip viskas blogai ir čia pat randa to blogumo įrodymų. Pavyzdžiui, auka gali iškelti hipotetinį klausimą, į kurį niekas negali atsakyti ir tada auka sakys: matot, o ką aš jums sakiau? Aukai neužtenka savivokos suprasti, kad ji yra auka, nes aukos gyvenimas ypač patogus ir komfortiškas. O kodėl aš? ,– klausia auka. Prie ko čia aš? Žiūrėkite, aš gi sakiau, kad niekas nesigaus. Žinote, kiek iki manęs čia visokių aktyvistų buvo? Pažiūrėkite, kur jie dabar. Auka visada įrodys, kad dalykai neveiks, o jeigu ir veiks tai tik ne pas mus, tik kitoje planetoje.

Aukomis kartais jaučiamės mes visi. Vieni greitai supratę, kad reikia keistis, imamės veiksmų, kiti šiame vaidmenyje užtrunkame ilgiau. Žemiau pateiksiu keletą įžvalgų, kurios padės atsikratyti aukos vaidmens. Rašau šį sakinį ir žinau, kad agresyvios aukos sakys – čia tik teorija, praktikoje viskas kitaip. Visa tai yra leidimas sau nieko nekeisti. O jeigu skaitysite toliau, linkiu, kad šias įžvalgas jums pavyktų kuo lengviau įgyvendinti.

Pirmas žingsnis – suprasti, kad mąstai kaip auka ir atsisakyti aukos bonusų

Visa tai, ką išvardinau aukščiau, vadinu aukos bonusais. Tai lyg privilegijos, kurias sukūrė aukos mąstymas. Suprantama, kad atsisakius apkalbų bei skundų ir, pavyzdžiui, ėmusis pokyčių, auka jaus vidinę tuštumą. Kita vertus, šią tuštumą galima užpildyti prasmingais darbais, kūrybiniais sumanymais, įsitraukimu į naujus projektus ar užduotis. Aukai verta nueiti pas vadovą ir paprašyti naujų funkcijų ar imtis įdomios socialinės veiklos. Visada sakiau, kad aukas gimdo įmonių sistema, kuri siūlo per mažai veiklos arba vien tik nuobodžią veiklą. Už aukų nebuvimą aukomis didele dalimi atsakingi vadovai, kurie atpažinę ydingą elgesį, galėtų gudriai jį eliminuoti. Duokite aukoms daugiau darbo, tiek, kad reikėtų pasėdėti po darbo valandų ir problema, tikėtina, savaime išsispręs.

Antras žingsnis – prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir gerovę

Vienas ryškiausių aukos mąstymo bruožų yra tas, kad aukos manymu, dėl visų pasaulio blogybių ir aukos gerovės trūkumo kalti yra kiti. Auka galvoja, kad visi kiti turi keistis ir jai kažką duoti, o jau auka pati nuspręs, ar tai, ką gavo, yra verta jos dėmesio. Auka visų pirma turi atsakingai nuspręsti nesinaudoti esamu aplinkinių dėmesiu ir pasidaryti bent vienos dienos trukmės eksperimentą: šiandien nesiskųsiu. Šiandien paprašysiu pagalbos. Šiandien nekritikuosiu. Šiandien padarysiu viską pats. Šiandien paskambinsiu tam klientui, kuris jau tris savaites (neva tai) nekėlė ragelio. Jeigu tik aukai pavytų priartėti prie minties, kad už savo gerovę ji atsakinga yra pati, auka būtų pakeliui lauk iš savo vaidmens.

Trečias žingsnis – būti dėkingu ir atjausti

Aukos dažniausiai egocentriškai įsivaizduoja, kad pasaulis sukasi aplink jas. Aukos – tai pirmojo pasaulio problemų maišai. Aukoms verta prisiminti, kad Martynas iš marketingo dirba dvigubai daugiau ir gauna dvigubai mažesnę algą negu tariama auka. Šiandien pasaulyje, tame pačiame mieste ir net tame pačiame pastate yra kur kas labiau nuskriaustų žmonių, kurių dauguma rodo gerą pavyzdį, kaip reikia kabintis į gyvenimą. Auka tikrai gali daug išmokti iš darbščių ir tyliai savo negandas išgyvenančių žmonių. Žinoma, aukai gali būti sunku tai pripažinti, tačiau be šio pripažinimo kelio iš aukos vaidmens nėra. Tiems, kurie atpažįsta save aukos vaidmenyje, siūlau bent dvi dienas per savaitę nevartoti įvardžio AŠ.

Ketvirtas žingsnis – atleisti pasauliui ir jį priimti

Norint nustoti būti auka, reikia išmokti priimti savo aplinką tokia, kokia ji yra ir tvarkytis su ja – nebandyti laukti, kol aplinka pasikeis taip, kaip auka nori. Jeigu aplinka netenkina ar yra nemiela, visada yra galimybė tokią aplinką palikti ir susirasti kitą vietą po saule. Tačiau čia grįžtama prie atsakomybės už pokyčius prisiėmimo. Aukos viršininkas pasikeis tik tada, kai jis pats nuspręs, o kolegos taps kitokiais tik tada, jeigu jie nutars tai padaryti. Aukai gali būti pravartu tuos žmones pamatyti kitoje šviesioje. Kas įrodo, kad jie linki aukai blogo? Ką auka bando slėpti pykdama ant savo aplinkos?

Penktas žingsnis – tapti naudingu ir padėti kitiems

Geras klausimas aukos saviugdai: kaip aš galiu padėti kitiems? Požiūrio perspektyvos nuo savęs prie kitų žmonių pakeitimas padaro stebuklus. Jeigu auka pradėtų pastebėti kitus žmones, kuriems auka gali būti naudinga žmogiška ar profesine prasme, tai padėtų aukai greičiau palikti šį neperspektyvų vaidmenį. Aplinkiniai pastebėję tokį aukos elgesio pokytį ims į šį žmogų žiūrėti palankiau ir pozityviau.

Šeštas žingsnis – pailsėkite nuo aukos vaidmens. Tiesiog.

Nors aukos vaidmuo yra patogus, jis vis tik sunaudoja milžinišką kiekį energijos. Vienas paprasčiausių būdų išeiti iš aukos vaidmens – skirti dėmesio tobulėjimui, saviugdai, kuri gali būti realizuota paprastų pokalbių su aplinkiniais forma. Auka turėtų pripažinti, kad šis vaidmuo yra slegiantis ir neperspektyvus. Tą padaryti verta pasidalinant savo išgyvenimais su kitais žmonėmis. Juos reikėtų deramai atsirinkti, kad jie neteistų ir nevertintų, o priimtų ir atjaustų.

9 comments on “Aukos vaidmuo darbe: kaip išrūkyti jį lauk?

  1. Gabija on said:

    Atpažinau save… tikiuosi išsigydyti. ;/

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 10.0/10 (1 vote cast)
  2. Tomai, puikus straipsnis!
    Bet ką daryti jeigu turiu tokį kolegą, kuris ofise sėdi prieš mane 8val per dieną 5 dienas per savaitę su visomis šiomis mintimis ir tuo negatyviniu miničų srautu… baigia mane užknisti…
    Kaip diplomatiškai padėti jam išsigydyti, nes jo pokalbiai ir mintys pritraukia ir kitų kolegų tada jie susijungia ir gaunasi mini choras nuolat besiskundžiančių liurbių apkalbančių kiekvieną įmonės menedžemento žingsnį :)
    Būčiau dėkingas už mini patarimus ;)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
    • Tomas Misiukonis on said:

      Tomai, duokite jam paskaityti šį straipsnį:)

      VN:F [1.9.10_1130]
      Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
      • Kęstutis on said:

        Demaskuočiau šį apsimetinėjimo-vampyrizmo žaidimą ir daugiau nebemaitinčiau savo energija. Kartu palinkėdamas dar labiau įsijausti į aukos vaidmenį, būti tikra auka ir visą laiką, o ne tik kai apsimoka. Tai turėtų būti draugiškas pokalbis gal net su apkabinimu ar patapšnojimu per petį, su lengvu draugišku humoru (be ironijos). Tai išprovokuos atkirsti, įrodinėti kad taip nėra ir pan., į ką atsakyčiau, kad žmonės nesikeičia (su akcentu į amžių) ir tikrai jis nesugebės pasikeisti. Tada užpilti lavina argumentų, kodėl neverta keistis ir kartu pokyčiai neša didelę riziką, kad nepasiseks ir 9/10 atvejų tiesiog susimausi. Argumentų pilna šiame tekste. Draugiškai, šiltai, be ironijos, su supratimu ir dideliu entuziazmu… Sėkmės!

        VA:F [1.9.10_1130]
        Rating: 10.0/10 (1 vote cast)
      • Ačiū Tomai už patarimą, bet kolega Prancūzas, tad su Lietuvių kalba bus sudėtinga :)
        Ačiū Kęstuti už komentarą manau tavo pasiūlytu variantu pasinaudosiu.

        VA:F [1.9.10_1130]
        Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  3. Jurgita on said:

    Būtų gerai iš aukos visų pirma kažką „atimti“, tada atsiranda iš karto suvokimas, kad nebuvo taip blogai.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 1.0/10 (1 vote cast)
  4. Danguolė on said:

    Straipsnis teisingas, bet yra „pagerinta“ aukos rūšis – manipuliatoriai, kurie tik apsimeta aukomis, silpnomis jautriomis būtybėmis. Kad tik visi gailėtų, saugotų, globotų. O patys iš tiesų yra rimti plėšrūnai be gailesčio perkandantys kitam gerkles – kai kiti nemato (kad nesugriūtų įvaizdis apie švelnią trapią būtybę). Straipnis kaip elgtis su šita veisle, būtų tikrai naudingas :)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 10.0/10 (3 votes cast)
  5. Komentaras on said:

    Kartais aukos rolę norima primesti asmeniui (ir šis straipsnis linksta į tą pusę), kuris iš paskutiniųjų desperatiškai bando pajudinti užkietėjusią nepaslankią sistemą, išjudinti iš komforto zonos užkirmyjusių procesų savininkus, nes jis, visų „nelaimei“, mato visumą, visos sistemos pašlijusią sveikatą, žiūri ir planuoja į ateitį. Taip, jis nuolat zirzia, kad reikėtų padaryti tą, aną, šitą, kas, suprantama, paprastai nėra jo atsakomybės ribose. Tai tarsi žmogus iš 4-5 brandos lygio pakliuvęs į 1-2 brandos chaosą. Ir niekas net nenori jo išnaudoti organizacijos labui, nes tuomet reikėtų kažkam pasislinkti ar tapti mažiau įžvalgiu. Na o kas to norės? Taip ta vadinama auka lojali organizacijai ir toliau kamuojasi. Siūlymas ieškotis vietos po saule kitoje įmonėje yra visiška nesąmonė, nes ši „auka“ siekia tobulinti organizaciją, galiausiai nori jaustis brandžios struktūros dalimi ir tuo didžiuotis. Tad kodėl tokius žmones norime išrūkyti, vietoj to, kad jų potencialą išnaudoti, suteikti jiems šansą įgyvendinti iniciatyvas ar dalyvauti pokyčių valdyme?

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 10.0/10 (2 votes cast)
  6. Aš irgi atpažinau save. Labai teisingas straipsnis ir iš savo patirties galiu pasakyti, kad problema gali būti ir žmoguje, ir aplinkoje, ir problemų ištransliavime. Reikia tik įsivertinti ir daryti sprendimus – keistis pačiai, keisti problemų pateikimą arba jeigu esi neišgirsta keisti aplinką. Ir nevadinčiau to aukos sindromu, o labai patiko mintis apie brandos lygį. Per brandą ir reiktų viską vertinti.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.