Koučingas nėra tradicinis tobulėjimo būdas.  Mokymąsi mes dažniau asocijuojame su veikla auditorijoje, kur lektorius dėsto medžiagą ir organizuoja praktines užduotis.

Koučinge visą mokymosi darbą atlieka klientas (ugdomasis arba mokinys). Tam reikia didelės motyvacijos ir reikšmingų pastangų keistis. Tuo tarpu auditorijoje mes galime sau leisti šiek tiek atsipalaiduoti ar pasislėpti už kolegų pečių. Kad mokymasis auditorijoje būtų efektyvus, čia pateiksiu keletą įžvalgų, kurios, tikiuosi, paskatins skaitytoją apgalvoti savo mokymosi patirtis. 

Visagaliai receptai

Akivaizdu, kad atėję į seminarą, mes norime kažką iš jo išsinešti. Tad viliamės, kad lektorius mums pateiks dešimt gerų patarimų, kaip vesti derybas arba kaip parduoti prekes ir paslaugas.

Tikėdamiesi, kad laukiami receptai suveiks, mes darome didelę klaidą. Vaikydamiesi vien tik receptų mes neatkreipiame dėmesio, iš ko jie sudaryti, t.y. koks yra jų teorinis ir praktinis pagrindimas. Nėra nieko praktiškesnio už gerą teoriją, – dar 1941 m. pasakė Kurt Lewin, garsus mokymosi  specialistas. Kiekvienas pardavėjas turi  žinoti kodėl klausimai, kuriuos jis užduoda savo klientui yra veiksmingiau nei teiginiai. Kiekvienas koučingą taikantis vadovas turi žinoti, kodėl negalima klausti savo pašnekovo klausimo ar tu negalvoji, kad…

Maža to, mes skubame receptus kritikuoti. O tai ką daryti, kai tam, kad laimėčiau derybas, manęs prašo kyšio, – klausia vienas dalyvis. Tai ne derybos ir mokymai ne apie tai, – atsakiau. Vaikinas atrodė manimi nusivylęs, nes nepateikiau jam auksinio patarimo. Patarimo, kaip duoti kyšį? Atleiskite, to nemokau.

Vartotojiškas požiūris į gyvenimą paskatino vartotojiškumą ir mokymuose. Ne paskutinėje vietoje ir netinkamai naudojamos technologijos, kurių dėka mes nustojome galvoti. Mums tapo sunku  perskaityti daugiau nei penkis punktus  kaip, pavyzdžiui, aptarnauti klientus arba kaip padaryti įtaką kitiems. Ir jei kas nors kalba ilgiau nei penkias minutes, mums pabosta klausytis.

Receptus mes vertiname labai subjektyviai. Kai kurie iš mūsų  iš karto reaguojame, kad vienas ar kitas patarimas nesuveiks. Kai kurie sakome aš tai ir taip žinojau, nieko čia naujo. Ne visada receptas kaltas, kad jis neveikia. Dažniausiai net ir geri receptai nesuveiks dėl klaidų, kurias darome juos taikydami.  Pavyzdžiui, net ir geriausi klausimai, kuriuos pardavėjai užduos klientams gali nesuveikti, jei jie bus pateikti atsainiai arba pardavėjas nesiklausys kliento atsakymų.

Recepto veiksmingumas yra ne jo naujume, o pritaikymo meistriškume. Aš iki šiol nemoku kepti blynų. Kad ir kokius geriausius Jamie Oliver receptus skaityčiau, blynai man prisvyla. Ir tai ne Jamie Oliver ar Petro iš antro aukšto problema. Tai – mano problema, nes aš netinkamai nustatau karštį. Tai kas kaltas, kad mano blynai neiškepa? Žinoma, kad Jamie Oliver!

Tad tiems, kam rūpi receptai, patariu iš karto jų neatmesti arba pernelyg jais nesižavėti. Mokymų metu reikėtų juos apgalvoti, derinti ne tik su savo blogąja patirtimi, tačiau ir su gerąja. Neskubėkite sakyti: tai, ką pasakojate, veikia kitiems, tik ne mums. Ta pati bendravimo psichologija ar vadovavimo principai galioja tiek prekybos centre, tiek ir kosminius laivus konstruojančioje korporacijoje.

Kartą pateikiau vienam dalyviui patarimą, kaip geriau aiškintis kliento poreikius. Oi ne, tai neveiks!,- paskubėjo  atsakyti  jis ir čia pat papasakojo atvejį, kai jis tai bandė pritaikyti tai vienam itin konfliktiškam, pasak jo, psichiškai sutrikusiam klientui. O kokiose situacijose tai gali suveikti?, –  pasitikslinau, norėdamas, kad šis žmogus galvotų apie sprendimus, o ne apie problemas. Mano pašnekovas kiek suglumo ir pasakė: dar negalvojau. Kiek tokių klientų turite iš šimto?, – tada paklausiau. Du, – atsakė žmogus.

Apie meškas su armonikomis

Kai kurie lektoriai pamiršta įtraukti dalyvius į mokymosi procesą, tai jų klaida. Galbūt jie jaudinasi kaip jie atrodo, o gal dėstoma tema jiems patiems yra labai atsibodusi. Tik galvoju, o kiek patys mokymų dalyviai yra atsakingi už savo įsitraukimą?

Jei man bus įdomu, įsitrauksiu, o jei ne, tiek to, patylėsiu, –  ne vienas galvojame mokymų metu. Žinoma, lektoriai pasinaudodami savo charizma ar dėstymo technikomis gali padaryti daug, tačiau be dalyvių atsakomybės mokytis nieko nebus.

Kartą vienos auditorijos paklausiau, kokius dėstomos temos mokymus jie jau turėjo. Paklausiau, kas jiems labiausiai įsiminė. Mums labai lektorius patiko, – pasakė jie. Tokių „smulkmenų“ kaip kokie nors realūs išmokimai jie nepaminėjo. Dauguma žavėjosi lektoriaus balso tembru.

Lektoriai, kurie tik linksmina auditoriją daro didelę klaidą. Savo charizma jie užgožia mokymosi procesą. Dalyviai tokius mokymus laikys pavykusiais, nes jie gerai praleido laiką, tačiau kiek  tokie mokymai bus vertingi?  Geriausiu atveju tai ir bus tik gerai praleistas laikas.

Jei man kas nors nepatinka, tai mano problema, o ne lektoriaus, – pasakiau sau seniai ir taip išlaisvinau save nuo įvairiausių negerų minčių. Tinginiaudamas ir apatiškai dairydamasis neišmoksiu nieko.  Man tikrai neįdomu žiūrėti kaip lektorius bandys mane įtraukinėti. Tegul geriau jis skiria energiją man padėti mokytis, o ne mane linksminti. Jei aš nenorėsiu įsitraukti, net ir geriausi pasamdyti fakyrai ar cirko meškos su armonikomis manęs nesudomins.

Vertinga užsirašyti

Yra tyrimai, kurie sako, kad žmonės, kurie pasižymi savo mintis,  kur kas geriau struktūruoja savo įžvalgas, daro gilesnes išvadas ir geriau planuoja savo veiksmus.

Mokymų metu skatinu ir tikiuosi, kad patys dalyviai užsirašys kelias geras…savo! mintis. Būtent savo, nes užrašai yra vertingiausi tada, kai mes užsirašome juose savo išvadas ir veiksmų planus.

Kokias išvadas darau iš to, ką girdėjau? Kaip praktiškai tai galiu panaudoti? Ką konkrečiai aš darysiu? Tai tie klausimai, kurie gali paskatinti mus keistis ir pritaikyti dalykus praktiškai.

Ir tai bus geriausia, ką galima išsinešti iš mokymų. Ne kažkieno sukramtytas ir tarsi pusfabrikatis užšaldytas idėjas. O savo, būtent savo kūrinį, pritaikytą konkrečiai savo patirčiai. Vertingos mintys – tai ne paskubomis pašildyti  žuvies piršteliai, o skanus šeštadienio patiekalas, kurį patys sau gaminame.

Jei užsirašote, sugrįžkite prie savo užrašų po kurio laiko. Tai apie mokėjimą mokytis. Gal kažkas, kas anksčiau atrodė keistai, šiandien pasiteisins? Gal kažkas, kuo netikėjome, šiandien turės naują prasmę?

Tu mane kalbink, kalbink

Jei mokymų metu kuo nors abejojate, reaguokite. Jei manote, kad kažkas yra veiksminga jums ir šalia sėdintiems jūsų kolegoms, netylėkite.  Jei neabejojame  arba nesidžiaugiame pasiekimais, man regis nustojame mokytis.

Tik diskusijose gimsta tiesa. Tad kiekvienas profesionalus lektorius turi šias diskusijas skatinti. Kita vertus, neverta laukti, kol lektorius penkis kartus paklaus kokių klausimų turite.  Žinau, kaip kartais būna keblu klausti, ypač jei mokomės kartu su savo vadovais ar su kitais kolegomis, prieš kuriuos reikštis gali būti nepatogu. Ypatingai tada, kai vadovai dedasi visažiniais ir uzurpuoja visą diskusijų erdvę. Arba skaito laikraštį ir siunčia žinutę: tai ne man mokytis reikia, o jums.

Geras lektorius visada apsaugos dalyvius, jei į jų mintis kas nors aštriai reaguos. Tad geriau abejoti dabar, nei grįžus į darbą, kai naujus įgūdžius reikės taikyti praktiškai.

Sokratas yra pasakęs aš žinau, kad aš nieko nežinau. Tik pripažinę, kad kažko nemokame ir abejodami tuo, kas mums pateikiama, mes iš tikrųjų mokomės. Kai sakau – abejodami, neturiu galvoje neigimo ar puolimo. Abejonė yra protingas klausimas. Neigimas yra aklas atmetimas.

Tai kaip,  taikome tai praktiškai ar ne?

Nėra taip lengva taikyti naujus įgūdžius praktiškai. Naujų dalykų pritaikymas yra pokytis, kuris mums visiems yra skausmingas. Lektorius kaltas, programa bloga, -  sakome, kai pardavimų vadovas prašo mūsų praktiškai pritaikyti tai, ką girdėjome mokymų metu.

Kartais padeda papildomas grupės susibūrimas ir naujas mokymų aptarimas. Kartais lektoriai organizuoja tęstinius mokymus, kurių metu aptariami „namų darbai“, pateikiami papildomi patarimai ar atliekama papildoma praktika. Ar jie tai taikys?, – klausia manęs personalo vadovė. Taikys, jei tai bus palaikoma. Jei jūs ir kiti vadovai tai skatinsite ir palaikysite. Aš galiu garantuoti, kad jie tai mokės taikyti, – atsakiau. 

Jei vadovas grįžta po mokymų ir bando savo veikloje taikyti pavyzdžiui,  koučingą,  tai girdėdamas kitų vadovų pasišaipymus jis tikrai netęs šios praktikos. Jei idėja organizacijoje nepalaikoma, tai mokymai bus tik formalumas. Kam daryti tai, ko žinome, kad nedarysime?

Geriausia, ką galima padaryti – grįžus į darbą susitarti su kolegomis, kad visi kartu vieni kitus stebėsite ir teiksite vieni kitiems grįžtamąjį ryšį. Taip užtikrinsite mokymų tęstinumą, nes tikrasis mokymasis vyksta tada, kai išeinate iš auditorijos ir bandote taikyti tai, ką ten išgirdote.

Vienos įmonės klientų aptarnavimo padalinio darbuotojai susitarė skirti vienas kitam laiko ir stebėti vienas kitą, kaip jie dirba su klientais. Dienos pabaigoje jie aptardavo savo patirtis, pasidalindavo pagyrimais ir patarimais vienas kitam. Šiai iniciatyvai nereikėjo nei lektoriaus priminimų, nei vadovo įsikišimo.

Šį atvejį pateikiu kaip puikų saviugdos pavyzdį tiems, kas dar neįėję į auditoriją iš ryto burba: Velnias, geriau jau būčiau ėjęs į darbą, o dabar reikės visą dieną sėdėti čia.

Jei norime mokytis, blogiausia kas gali nutikti – teks keistis.

VN:F [1.9.10_1130]
Rating: +3 (from 5 votes)

8 comments on “Atėjai į seminarą: ar nori ir moki mokytis?

  1. Jaučiu, kad supykai, kažkas nuvylė ar įsiutino :)

    Manau žmogus, kuris jaučiasi pats atsakingas už save ir viską, kas jame ir su juo, taip pat atsakingai elgiasi ir mokymosi procese neversdamas visko dėstytojui, lektoriui ar dar kam. Į pateikiamą medžiagą jis reaguoja, kaip į šaltinį, ir iš jo spaudžia kiek gali. Ir atsakingas žmogus taip pat turi drąsos klausti. Ir atsakingas žmogus netgi patekęs į ne savo norus pasirinktus mokymus tą laiką traktuoja, kaip galimybę, ir iš jos pasiima, kad diena ar kelios dienos nepraeitų veltui… manau tik žmogus, kuris jaučiasi atsakingas už tai, ką turi šiandien, ir ką gali turėti rytoj mokosi ir tą darau aktyviai.

    Apmaudu, bet mūsų nuo mažų dienų niekas nemoko (mokyklose) nei būti atsakingais, nei kas tas mokymasis per velnias, ir kaip reikia mokytis… į mūsų galvas tik krauna tuntus informacijos, kurios dauguma nesuprantame. Iškalame daugybos lentelę nė nesugebėdami paaiškinti jos… ir taip per visą gyvenime mes brendame ir tik nedaugelis bandome suprasti, kokioje upėje stovime.

    Tad linkiu išminties ir kantrybės tiems, kas suaugusiems žmonėms stengiasi įkrėsti ne tik žinių ir proto, bet ir išmokyti juos mokytis. Tai didelis darbas.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
    • Tomas Misiukonis on said:

      Girdėjau vieną labai gerą frazę:
      We are drowning in information but starving for knowledge.

      VN:F [1.9.10_1130]
      Rating: 10.0/10 (2 votes cast)
  2. šioje citatoje knowledge versčiau į išmanymą :) ir tikrai TAIP, gera mintis.

    o šiaip tai sutinku su visu šituo straipsniu. Stiprybės ir idėjų linkiu tau.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  3. Dėstytojui nėra nieko geriau uz motyvuotà studentà/auditorijà. Labai laiku šis straipsnis, kaip tik ruošiuosi labai svarbiems mokymams su executives, kurie turi n metu praktikos ir neaišku Kiek noro mokytis :)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  4. Ačiū, puikios įžvalgos, atliepiančios realią darbinę mokymų kasdienybę! Ypač pritariu tam, kad mokymai yra ne tik lektoriaus, bet ir besimokančiųjų atsakomybė – mokymų kokybę sudaro abi pusės.

    Tačiau vien techninio pasiruošimo mokymams iš lektoriaus pusės, manau, nepakanka – išties lektoriaus charizma ir profesionalumas suteikia mokymams savotiškos pridėtinės vertės. Todėl tikrai ne bet kas gali vesti mokymus.

    Na, o klausytojai… Kiekvienas jų ateina su savo motyvu – kas gerai praleisti laiko, kas kažko naujo išgirsti, kas pakonfrontuoti su lektoriumi ir pasirodyti žinąs daugiau, kas atitempti savo darbuotojus ir kaip taikliai parašyta čia – „čia jums reikia mokytis, ne man…“ ir pan. Tačiau visa tai, manau, jau ir nebe lektoriaus atakomybė. Statistiškai paskaičiuota, kad labai susidomėjusiųjų auditorijoje visada yra tik maždaug apie 5%, apie 30% – plius-minus, ir apie 60% vidutiniškai susidomėję… Dar 5% visada bus įjungę „ignorą“ ir jų niekas nepaveiks. Žinoma, kalbu apie didelę auditoriją, maždaug nuo 100 žmonių, ne minimalią, kurioje vis tik galimas dėmėsys kiekvienam klausytojui ir įsitraukimas. Tačiau vėl gi, ar lektorius privalo „linksminti“ visus ir visus įtraukti – čia klausimas, nes kaip minėjau – tai ir klausančiųjų, tų pačių dalyvių atsakomybė. Galiausiai, kokia motyvacija juos skatina dalyvauti mokymuose? Priverstas eiti į mokymus darbuotojas ne visada ieškos išeities, ką išsinešti ir ką pritaikyti sau. Ir visai kitaip mokosi tie, kurie patys ieškosi tų mokymų, nori, siekia kažko…
    Be to, lektoriaus norėjimas, kad visi jam „paklustų“ mokymuose irgi rodo tam tikrą lektoriaus nepasitikėjimą auditorija ir nepasitikėjimą savimi, neužtikrintumą. Noras kontroliuoti kitus atsiranda iš tam tikro nesaugumo, todėl kaip ir minėjau – lektoriaus charizma, pasitikėjimas savimi padaro didelį darbą auditorijoje ir už patį lektorių. Pasitikintis, drąsus, žinantis, ką kalba bus daug patrauklesnis, net jei mano ar kolegos idėjos prieštarauja jam, už menkai mekenantį ir nesusigaudantį savo modeliuose lektorių, kad ir kaip jo mintys būtų artimos.
    Taigi mokymai – sudėtingas reikalas, kaskart būna vis kitaip ir kaskart savaip pareikalauja energijos. Tai tarsi kaskart savotiška mokykla abiems pusėms :) Kuo daugiau sąmoningų ir motyvuotų klausytojų! ;)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 10.0/10 (1 vote cast)
  5. Ačiū ir už straipsnį ir už komentarus. Aš ilgai pergyvendavau dėl tų 5 proc. amžinai nepatenkintų, kol patirtis leido suprasti, kad ne aš už tai atsakinga. Tad dabar stengiuosi šią taisyklę-palinkėjimą „kiek ketinate išmokti, o aš atiduosiu daug“ priminti kiekvienų mokymų pradžioje.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.