Literatūroje ir koučingo praktikos mokymuose klausimų formulavimui bei klausinėjimo įgūdžiams skiriama ypač daug dėmesio.

Kaip sužinoti, ko reikia klausti? Kokių dar gerų koučingo klausimų yra?, – teiraujasi norintys išmokti koučingo. Mintys apie tai, kokį klausimą užduoti toliau, man trukdo klausytis pašnekovo, – sako koučingo kursus lankantys vadovai. Kaip tu supranti, kad dabar reikėjo paklausti šito klausimo, o ne kito? – teiraujasi koučingo sesiją stebintis kolega.

Coachingblog.lt straipsniai, kuriuose pasidalinu vienu kitu gerų koučingo klausimų rinkiniu yra skaitomi gausiau nei kiti straipsniai. Retkarčiais susidaro įspūdis, kad koučingo sėkmės prielaidos slypi geruose klausimuose. Taip ir girdžiu sakant: kam tos ilgos teorijos ir įžvalgos? Duokite gerų klausimų.

Pamenu, kai tik pradėjau mokytis koučingo, stengiausi įsiminti kuo daugiau klausimų. Vėliau supratau, kad neverta to daryti, nes kiekvienas koučingo klientas ir pokalbis su juo – unikalūs. Ilgainiui supratau, kad geriausi koučingo klausimai yra tie, kurių dar neuždaviau. Kaip bebūtų, klausimai yra būtina gero koučingo pokalbio priemonė, be jų neapsieisime. Tačiau paliekant klausinėjimo technikas nuošalyje, noriu pasidalinti keletu įžvalgų, kurios galbūt padės iš naujo įvertinti klausimų prasmę ir suprasti kokios jėgos juose slypi. Tikiu, kad šis tekstas bus ypač aktualus vadovams, kurie nenori tenkintis vien tik keturių klausimų modeliu GROW.

Klausimai diktuoja direktyvumą

Tam tikra prasme koučingas yra direktyvi mokymo priemonė. Nors koučingo specialistas stengiasi prisitaikyti prie kliento, nenurodyti jam ir nepatarti, gali būti, kad klientas koučingo specialistą suvoks, kaip tą, kuris šiame pokalbyje turi tam tikros galios. Juk koučingo specialistas savo klausimais nustato pokalbio kryptį. Taip pat šiais klausimais jis skatina savo pašnekovą kalbėtis atvirai ir be užuolankų.

Jei klientas anksčiau nėra dalyvavęs tokiuose pokalbiuose, jis gali jaustis spaudžiamas ar verčiamas atsakyti į sunkius klausimus. Galbūt, jei koučingo specialistas ir jo klientas nėra susiję, ši jėga neveikia taip stipriai. Ji labiau pasireiškia, kai koučingo pokalbyje dalyvauja vadovas ir jo pavaldinys. Šiuo atveju pastarasis yra tam tikra prasme priverstas atsakinėti į klausimus. Tokiu atveju, kad ir kokie geri klausimai būtų, jie gali skatinti pašnekovo gynybą.

Klausinėdami mes galime sudaryti kontrolės ir įtakos įspūdį. Juk žinome, kad pokalbį ir iniciatyvą jo metu valdo tas, kas pateikia klausimus. Taigi, galia ir pranašumas yra šio žmogaus rankose.

Klausinėdami pasistenkite, kad jūsų klausimai neskambėtų kaip iš pakylos. Formuluokite klausimus suprantamai ir pateikite juos neutraliu tonu. Kita vertus, kartais koučingo specialistai ir vadovai galvoja, kad koučingo pokalbiuose reikia kalbėti nuolankiai ir tyliai. Taip kalbant klausimai skamba taip pat nuolankiai, tad jūsų pašnekovas gali pasijusti tarsi mažas vaikas, kuriam bandoma įtikti. Tai nėra konstruktyvu. Pasirinkite dalykišką, draugišką toną. Klauskite žvalia veido išraiška, nuoširdžiai domėkitės tuo, ką sako jūsų pašnekovas. Nedemonstruokite savo išminties ir nesigirkite, jei jums pavyko suformuluoti gerą klausimą. Pagrindinį dėmesį skirkite jam ir jo atsakymams.

Situacija  taip pat komplikuojasi, kai koučingo specialistą klientas laiko autoritetu ir daug iš jo tikisi. Tokiu atveju, jei pateikiami klausimai nėra veiksmingi, klientas gali kuklintis ir varžytis rodyti patiriamą diskomfortą. Geriausiu atveju tokioje situacijoje pokalbis neturės aiškios pabaigos, liks nerimas ir diskomfortas.

Klausinėjimo klaidos

Koučingo besimokantys žino pagrindinius klausimų formulavimo ir uždavimo principus. Tačiau stebėdamas įvairias koučngo praktikas, esu užfiksavęs ir ne iš pirmo žvilgsnio pastebimų dalykų, kurie galbūt bus aktualūs koučngo besimokantiems vadovams. Pavyzdžiui, kai kurie jų uždavę labai gerą klausimą ir nesulaukę į jį norimo atsakymo parodo savo susierzinimą.

– Aš pateikiau tau daugybę klausimų, o tu niekaip nesugebi nerandi atsakymų…

– Mes čia sėdime jau valandą ir niekur nepajudėjome, man atrodo, akd tu netinkamai atsakinėji į mano klausimus…

Suprantu, kad vadovai turi teisę klausti savo darbuotojų. Net tada, kai klausimai yra nepatogūs, į juos atsakyti darbuotojai privalo. Tačiau tai ne visada galioja koučingo pokalbiams. Jūs kalbatės kaip lygūs partneriai, tad siekite, kad į jūsų klausimus darbuotojas atsakytų noriai ir atvirai. Jei jausite, kad klausimai nepasiekia pašnekovo, sustabdykite pokalbį. Paklauskite, kaip jis norėtų kabėtis, kad šis pokalbis jam būtų naudingas. Pasiteiraukite, kaip jis vertina jūsų klausimus, stebėkite jį, ar jam patogu į juos atsakinėti. Bus kur kas didesnė nauda, jei, užuot erzinę vienas kitą, nutrauksite pokalbį ir iš naujo susitarsite, kaip galite pagerinti savo bendravimą.

Kartais klausiant išsprūsta žargoninių arba kokių nors nepažįstamų sąvokų. Siekite, kad tokių žodžių jūsų klausimuose nebūtų. Nesukelkite dviprasmiškų minčių. Jūsų klausimas turi nuskambėti kaip šūvis – garsiai, tiesiai ir į tikslą.

Dar vienas vadovams aktualus dalykas – klausimais jūs ne tik kontroliuojate pokalbį, bet ir patį pažnekovą. Jis pateikia atvirus atsakymus, kurie dažnai yra konfidencialūs arba tiesiog jautrūs. Taip atsitinka dėl natūralių priežasčių – kadangi klausimus pateikiate jūs, akivaizdu, kad jūs turite mažiau erdvės atvirauti ir dalytis savo patirtimi. Tokia situacija sukuria natūralią nelygybę. Kitas aspektas, skatinamas būti atviru ir dalintis mintimis pašnekovas gali pasijusti priremtas prie sienos.

Jei klausimai byra vienas po kito, pašnekovas gali vengti į juos atsakyti, nes jausis atviraujantis daugiau už jus. Tad, jei matysite, kad jis nuogąstauja ar yra uždaras, nespauskite jo. Pasidalykite su juo savo mintimis ar patyrimais. Dažniausiai pasidaliję kuo nors atviru, tokio paties atvirumo galime tikėtis ir iš pašnekovo. Užtikrinkite klientą, kad tai, apie ką kalbate, liks tik tarp jūsų – neleiskite jam jaustis pažeidžiamam.

Nebūna „švarių“ klausimų

Koučingo specialistai kartais daro klaidą manydami, kad jų klausimai, kuriuos jie užduoda klientui, yra niekaip neįtakojami jų pačių patirties ar suvokimo.

Noriu argumentuoti, kad labai dažnai pasitaiko situacijų, kuomet kliento patirtyse koučingo specialistas pradeda įžvelgti savąsias patirtis. Tokiu atveju koučingo specialistas, paveiktas šių patirčių „vedybų“ nejučia klaus kliento „užterštų“ klausimų. Pavyzdžiui, jei klientas nori keisti savo veiklą ir koučingo specialistas girdi, kad kliento norai ir siekiai yra panašūs į jo paties, koučingo specialistas gali užduoti kausimus atsižvelgdamas ne tik į kliento, tačiau ir į savo paties patirtį.

Šis aspektas ypač aktualus vadovams, nes dažnau jų ir jų darbuotojų aptariami tikslai yra organizacijos inicijuoti. Taigi, vadovų užduodami klausimai, kad ir kokie „koučingiški“ bebūtų, bus paremti organizacijos pozicija.

Apibendrinant, klausimai patys savaime, kokie gudrūs jie bebūtų, negarantuoja kokybiško koučingo. Klausymasis ir buvimas su pašnekovu yra esminiai dalykai, kurie koučingo pokalbį daro prasmingu ir vertingu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.