Kartais žmonės klausia: kaip reikia pasiruošti koučingo sesijai? Paprastai atsakau, kad galima atlikti kokį nors ritualą, pavyzdžiui, išeiti į lauką, įkvėpti gryno oro arba pastovėti ant galvos, jeigu tai tik padeda susitelkti buvimui su kitu žmogumi.

Turiu savo ritualų prieš sesiją, pavyzdžiui, klausau muzikos, kvėpuoju, susikaupiu, – sako patyrusi koučingo specialistė Milana Koc. – Kalbu apie dešimties minučių ritualus. Tam, kad įeičiau į flow būseną. Kūne turi atsirasti tam tikrų pojūčių. Tai ženklas, kad esu pasiruošusi. Pas mane kažkur skrandžio zonoje atsiranda mažas laužas ir sesijos metu jis didėja ir dega stipriai.

Kitiems galbūt vertėtų peržvelgti užrašus, tačiau tikrai nereikia galvoti, ką ir kaip darysite pokalbio metu. Jeigu savo fizinį būvį jau parengėte susitikimui su pašnekovu, tai perdėtas rūpestis, kaip geriau atlikti pokalbį, gali tik sutrukdyti.

Kad išmoktume būti atviri viskam, kas nutiks koučingo pokalbio metu, verta panagrinėti vieną svarbiausių koučingo specialistų saviugdos klausimų: ar tai, ką darau/darysiu šiame susitikime, darau/darysiu tai dėl kliento, ar dėl savęs?

Šį klausimą dažnai užduodu koučingo supervizijų metu, nes tai, kaip koučingo specialistai tvarkosi su savo ego, yra svarbus klausimas. Žemiau pateiksiu įžvalgas, kurios apibendrina vidinius koučingo specialisto trikdžius ir parodo, kaip tam tikri dalykai gali įsiterpti į koučingo pokalbį.

Išmokau naują koučingo techniką ir noriu ją pritaikyti

Pradedantys koučingo specialistai vaikosi įvairių koučingo technikų ir klausia: ką dar galėčiau išbandyti? Gal yra kažkokia technika ar geras klausimas, kuris…

Žinojimas, kad kišenėje turiu dar vieną metodą, gali suklaidinti. Gali būti, kad pokalbis pasisuks netikėta linkme, todėl čia netiks joks suplanuotas ėjimas.

Kartais koučingo pokalbių demonstracijų metu sumanau panaudoti kokią nors techniką ar modelį vien tam, kad grupė pamatytų kuo įvairesnį koučingo metodų spektrą. Net jeigu tai darau kilniais mokymo tikslais, vis tik, pastebiu, kad ne visiems pašnekovams tai tinka. Aplanko jausmas, lyg būčiau juos apvogęs, nes galbūt mano taikytas metodas atrodė gerai iš šalies, tačiau pašnekovui jis visai netiko.

Toks žongliravimas koučingo įrankiais pastato mane į egocentrišką pasikausčiusio koučingo specialisto vaidmenį, o tai veda į niekur. Kad ir kaip patraukliai atrodo koks nors metodas ar technika, nereikia tikėtis, kad jį pavyks panaudoti taip, kaip norite. Neverta to daryti per jėgą. Nereikia mauti žmonėms ant galvų modelių vien todėl, kad tie modeliai atrodo įdomūs.

Reikia daryti taip, kaip mane mokė ir bus gerai

Labai gerai, jeigu koučingo specialistai baigę konkrečią koučingo mokyklą ima išpažinti konkrečią toje mokykloje dėstytąkoučingo kryptį. Gal ne taip sakau. Ne, ne kryptį, bet greičiau tos mokyklos ar mokytojo stilių.

Visada skatinu koučingo specialistus atrasti savo koučingo filosofiją ir vadovautis tuo, kas jiems patiems prie širdies – kas jiems tinka ir patinka. Gali būti, kad norėdami praktiškai taikyti tam tikrus savo mokyklos stilistinius dalykus, prašausite pro šalį. Pavyzdžiui, gali būti, kad koučingo specialistui labai patiks Carl Rogers priėjimas, kur klientas priimamas besąlygiškai ir įsikišimas iš terapeuto yra negalimas. Taip, tai atrodo romantiškai, kaip ir visokie kiti, kur kas labiau egzotiški požiūriai, tačiau ne visuose kontekstuose jie veikia. Pavyzdžiui, dirbant su organizacijomis vargu ar pavyks pritaikyti kažką eksperimentinio, nes verslo žmonės tikisi labiau apibrėžtų metodų ir intervencijų. Girdėjote apie tokį dalyką kaip formatas ir neformatas? Kai kurios radijo stotys yra aiškiai apsibrėžę, kas yra jų formatas, t.y. kokia muziką jos groja ir kokios atsisako.

Dabar tai jau tikrai galiu padėti tam žmogui

Gal ne visi koučingo specialistai tai patiria, bet atsakykite ranką prie širdies pridėję – ar geras tas jausmas padėti kitiems tobulėti? Žinau, kad geras, tačiau šį jausmą noriu panagrinėti šiek tiek atidžiau, tad dar vienas klausimas – kokių galimai savanaudiškų aspektų yra jūsų atsakyme į prieš tai buvusį klausimą?

Dar keletas klausimų pagalvojimui apie savo misiją: dėl ko man svarbu padėti kitiems žmonėms? Kaip šioje veikloje realizuoju save? Labai svarbus klausimas – ką iš to gaunu sau? Kaip tai, ką aš gaunu, aš suvaldau? Gal ne jums, konkrečiam skaitytojui, galima tai pritaikyti, tačiau pagalvokite, kokį vaidmenį jūsų atsakymuose vaidina jūsų ego? Kokių galimų savanaudiškų aspektų čia išlenda?

Pavyzdžiui, koučingo specialistas, kuris dirba su tam tikru klientų segmentu, gali pradėti viduje didžiuotis savimi ir tokiu būdu užsimerkti prieš kitus svarbius dalykus, tarkime, nustoti tobulėti, nes jam ir taip gerai sekasi. Arba imti pūstis, jeigu kas nors nepavyksta, pavyzdžiui, viduje apkalbėti klientus ar kolegas, sukabinti jiems galimai nenusisekusias koučingo sesijas.

Kai (kliento) klausimas man labai gerai žinomas, kaip, pavyzdžiui, darbo paieška, mokymų vedimas, arba ne taip gerai praktiškai žinomas, bet teoriškai lyg ir aiškus apie vyro/moters santykį, kai moteris man pasakoja, kokia ji valdinga ir, kaip jai sunku su silpnu vyru šalia, tai oi, kaip man norisi paaiškinti, ką aš manau tais klausimais. Man sunku tuomet būti flow būsenoje ir neišsiduoti, kad aš  geriau žinau… Kartais netgi klausiu, ar galiu (su klientu) pasidalinti savo žiniomis, pamąstymais. Aš jaučiu, kaip pasikeičia mano balso tonas, jaučiu, kaip keičiasi kūno kalba, aš įsitempiu, pasilenkiu į priekį, norėdama paaiškinti kaip turi būti, bet negalėdama. Tokiais atvejais, turiu kvėpuoti atitinkamai, kad nurimčiau ir grįžčiau į save, –  sako patyrusi koučingo specialistė Agnė Zinkevičiūtė.

Mano galva, manymas, kad galiu padėti kitiems ir mane tai veža, apima daugybę nebūtinai iš karto pastebimų aspektų. Jeigu tik susireikšminsiu, gali būti, kad pajusiu tą keistą galią, lyg gebėčiau su kitais daryti tai, ko jie negali patys su savimi padaryti. Mažų mažiausiai, toks mąstymas yra netoliaregiškas, galbūt net skatinantis profesinę degradaciją. Net ir daugelį metų dirbantys koučingo specialistai su tuo susiduria ir nuolatos tai aptaria su labiau patyrusiais kolegomis.

Esu pasiekęs lygį ir turiu tai išlaikyti

Kai mažiau patyrę koučingo specialistai lyginasi su profesionalais, pasitaiko, kad jie skiria energiją gynybai. Tuo tarpu, kai kurie profesionalai gali jausti, kad daug jie daug energijos išeikvoja savo statuso ir vardo išsaugojimui. Nors galios žaidimams koučinge ne vieta, vis tik, koučingo specialistai taip pat yra žmonės – vieni save laiko geresniais už kitus, o pastarieji kartais patys save įstumia į nuskriaustųjų gretas. Prie tokių peripetijų prisideda padidintas šių žmonių jautrumas, nes ko jau ko, bet empatijos ir žmogiškumo koučingo specialistai nestokoja. Įdomus paradoksas, bet pastebiu, kad kuo jautresni kitiems žmonėms koučingo specialistai yra, tuo jie yra jautresni ir savo pačių atžvilgiu ir gali neadekvačiai sureaguoti į bet kokią potencialią ar išgalvotą grėsmę savo trapiam ego. Vos tik tokie jausmai apninka, sakyčiau, kad būtų metas į superviziją, kurioje reikėtų nagrinėti ne ką daryti su dar vienu klientu, bet ką daryti su savimi ir kas manyje yra tokio, kas mane erzina ir pykdo. Yra normalu reaguoti visaip, tačiau būtina gerai pažinti save. Neverta tikėti mintimi, kad jeigu esu profesionalas, tai su manimi jau viskas yra tvarkoje.

Apibendrinant, visi šie aspektai treniruoja psichologinius koučingo specialisto raumenis, jeigu tik koučingo specialistai pripažįsta savo netobulumą, atpažįsta nereikalingas savo iniciatyvas koučingo sesijų metu ir atlieka aktyvią savo darbo analizę. Jeigu tik jauti, kad turi galių padėti kitiems žmonėms, atkreipk į tai dėmesį, – išmintingai sako mano kolegė psichoterapeutė ir koučingo specialistė Mirolanda Trakumaitė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.