Ištrauka iš psichologės Ramunės Žumbakienės straipsnio apie vandens baimės gydymą:

…Su suaugusiaisiais dirbti kiek sudėtingiau, nes jiems sunkiau įveikti turimas baimes. Todėl dažniausiai suaugusiuosius mokau plaukti individualiai. Su suaugusiaisiais visų pirma tenka išsiaiškinti, koks buvo mokymosi plaukti patyrimas, ką yra tekę išgyventi, kokie jų tikslai ir lūkesčiai. Pasakodamas žmogus labiau atsiveria ne tik man, bet ir visam mokymosi plaukti procesui. Kuo atviriau išsipasakoja man savo išgyvenimus, tuo lengviau mokosi ir greičiau išmoksta. Dažniausiai stengiuosi sukurti tokią atmosferą žmogui, kad treniruotės metu būtų tik jis, vanduo ir treneris.

Tikriausiai girdėjote apie tokį mokymo principą – išplauks arba neišplauks. Taip, čia tas atvejis, kai įmeti žmogų į vandenį ir, jei jis nenuskęs, tikiesi, kad ant kranto jis išlips tapęs olimpiniu čempionu. Kalbant apie organizacijas, išplauks arba neišplauks mokymo būdas pasireiškia tada, kai numeti žmogui ant stalo darbą ir nieko nepaaiškinęs tikiesi, kad jis tą darbą atliks viršydamas visus įmanomus lūkesčius.

Galbūt šis principas yra geras tuo, kad skatina greitą ir savarankišką mokymąsį? Kai kas sako, kad toks būdas  „augina raumenis“ ir „skūrą“. Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda, – ar kaip ten? Dar esu girdėjęs, kad šis principas atsijoja „negabiuosius“, „silpnus“ ir kitus, kurie vienai ar kitai organizacijai netinka savo kompetencijų, būdo ar požiūrio atžvilgiu.

Iš kitos pusės, toks principas yra labai rizikingas – atsidūręs nepažįstamoje aplinkoje su nepažįstama užduotimi, neturintis pagalbos ir paramos žmogus galbūt ir atliks jam skirtą darbą, tačiau juo nesimėgaus, patirs stresą ir nerimą. Bijos būti vertinamas ir baudžiamas.  Darau prielaidą, kad  tokiu atveju šis žmogus neišnaudos savo potencialo, kuris geriausiai skleidžiasi tada, kai žmonės jaučiasi saugūs, kai jais pasitikima, kai jie skatinami.

Tad kyla klausimas, o jei „neišplaukusieji“ iš savo vadovų būtų gavę daugiau paramos ir pagalbos? Pastebėję tokių darbuotojų klaidas ir pasistengę, kad jos nebūtų kartojamos, vadovai, tikėtina, būtų užauginę kur kas geresnius specialistus. Patardami, paskatindami jų mąstymą ir kūrybiškumą, pamokydami ir parodydami pavyzdį.

Nors organizacijos kuria milžiniškas naujų darbuotojų įvedimo į veiklą sistemas, priskiria naujokams mokytojus ar mentorius, vis tik, jokia panaši sistema neveiks be atitinkamų vadovų nuostatų. Būtent jos nulemia kaip mokosi jų vadovaujami žmonės.

Tad tiems, kas kultivuoja principą išplauks ar neišplauks,  galima pasimokyti iš straipsnio pradžioje pateiktos citatos. Tai reiškia, kad žmonės, kurie dar tik mokosi atlikti sunkesnes užduotis, ieško būdų pritapti ir susidraugauti su organizacija, pirmiausia turėtų jaustis saugiai. Jiems neturėtų būti grasinama ar kažkaip kitaip „liepsna kvėpuojama į nugarą“. Taip pat vadovai turi kurti tokį santykį su komanda, kad visi kartu galėtų atvirai keistis patyrimais ir problemomis ir, reikalui esant, gautų tarpusavio pagalbą. Kad racionaliai toleruotų klaidas ir mokytųsi iš jų.  Visa tai – taip vadinamas koučingo požiūris, nes koučingas yra ne tik apie bendravimą, tačiau pirmiausia – apie požiūrį į kitus žmones.

Ir pagaliau, ugdantis vadovas turėtų pats klausti savęs, – o ko šiandien aš išmokau iš savo komandos? Kuriam žmogui šiandien galiu padėti savo darbą atlikti geriau? Kuriems iš jų reikalingas mano dėmesys ir parama?

One comment on “Apie atgyvenusius vadybinius požiūrius: išplauks ar neišplauks?

  1. esu patyres savo kailiu… yra teke dirbti aplinkoj kuria galeciau pavadinti „toksiska“, kai peciais gali jausti kad esi stebimas kiekvieno judesio, sprendimo kuri darai, laukdamas atoveiksmio – nemalonus reikalas. Man pasiseke kad dabar esu organizacijoje kurioje vadovu santykis su komanda butent toks kaip aprasyta straipsnio pabaigoje.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.