Coachingblog.lt su pasididžiavimu pristato interviu su dar vienu šviesiu koučingo žmogumi - Aiste Dromantaite - Mykolo Romerio universiteto docente, kuri sukūrė ir nuo šių metų rudens vadovaus naujai koučingo magistrantūros programai.

Programa, kuri vadinasi „Ugdomasis vadovavimas organizacijose“, yra naujovė bei didelis koučingo žingsnis Lietuvoje. Šiame interviu Aistė atsako į svarbiausius su programa susijusius klausimus bei pateikia asmeninių įžvalgų apie koučingą.

Daugiau apie Aistę – interviu pabaigoje.

Aiste, ar galėtum trumpai pristatyti programą ir pažymėti, kuo ir kam ji gali būti aktuali?

Tai magistrantūros studijų programa, kuri truks 1,5-2 metus priklausomai nuo pasirinktos studijų formos – ištęstinės (anksčiau vadinamos neakivaizdinėmis) ar nuolatinės (dieninės). Kadangi programa dar tik startuoja, galimas dalykas, studentų pirmaisiais metais gali susirinkti tik į vieną studijų formą. Tad greičiausiai pirmuosius metus bus ištęstinės studijos, tačiau nuo to jos nėra geresnės ar blogesnės. Ir vienoje, ir kitoje studijų formoje numatytas pakankamas paskaitų ir seminarų laikas, skirtas išdėstyti informacijai, aprėpti medžiagai, pasidalinti praktika.

Ši programa turėtų būti aktuali tiems, kurie domisi efektyvesniu žmogiškųjų išteklių valdymu organizacijose, galimybe bendradarbiauti jose, ne tik vadovauti, siekia tobulinti savo žinias psichologijos ir vadybos kryptyse. Koučingas – tai vienas iš būdų, padedančių mažesnėmis finansinėmis ir laiko sąnaudomis užtikrinti naujausių žinių atėjimą į įmonę ir nuolatinį darbuotojų bei jų komandų ugdymą, atsižvelgiant į konkrečius organizacijos tikslus, veiklos aplinkybes. Kaip esi minėjęs savo pirmojoje knygoje, ugdantys vadovai – tokie, kurie nori tobulėti patys ir padeda tą daryti kitiems, tiki savo darbuotojų galimybėmis ir gebėjimu augti. Todėl pasitelkdami koučingą, arba kaip įvardini – asmeninį ugdymą, tokie vadovai pokyčius paskatina darbo vietoje – čia ir dabar. Tad tai programa veržliems, jauniems, mėgstantiems dirbti su žmonėmis ir mylintiems juos specialistams.

Ko gali tikėtis tie, kas įstos ir pabaigs šią programą?

Koučingo specialistų poreikis ypač atsiskleidžia žmonių išteklių vadybos, lyderystės ir vadovavimo, darbuotojų atrankos, mokymo ir tobulinimo, organizacijos vystymo ir plėtros (pokyčių valdymo), projektų įgyvendinimo, vidinės komunikacijos ir procesų valdymo srityse. Kadangi koučingo praktinis tikslas yra pagerinti darbuotojų ir jų grupių (komandų, skyrių, funkcinių padalinių) veiksmingumą, pagrįstai galima teigti, kad gilių srities žinių ir įgūdžių turėsiantys bei juos darbe taikyti gebėsiantys specialistai pasižymės aukštu potencialu sėkmingai išlaikyti turimas ir/arba užimti aukštesnes vadovaujančias pozicijas organizacijose, o taip pat įsidarbinti personalo vadovų, specialistų (personalo vadybininkų, žmogiškųjų išteklių valdymo specialistų) ar vidurinės grandies vadovų pareigybėse.

Taip pat manyčiau, jog baigę Koučingo organizacijose vadybos studijų programą absolventai galės įsidarbinti viešajame sektoriuje, pvz., švietimo srityje – formalaus ir neformalaus ugdymo institucijose, nevyriausybinėse organizacijose teikiant konsultacijas įvariais probleminiais klausimais (pvz., konsultacinės tarnybos, krizių centrai, jaunimo linijos), socialinės paramos centrai ir organizacijos, jaunimo reikalų departamente prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, teisėsaugos srityse (pvz., spec. darbas su nusikalstamu jaunimu) ir kitose, su žmogiškųjų išteklių valdymu susijusiose srityse.

Kokie dalykai jų laukia ir kokia forma jie bus dėstomi?

Įvairūs dalykai  – pradedant vadyba ir baigiant psichologija, o konkrečiau – bus ir  sprendimų technikos taikymo ugdymas (lietuviškai skamba kiek gremėzdiškai, tačiau tas dalykas – tai užsienio studijų programose itin populiarus „Decision making practise“), konfliktų valdymas,  bendradrbiavimo organizavimas ir komandos ugdymas, ugdančioji lyderystė, žmogiškųjų išteklių vadyba, psichologijos dimensijos ugdyme, vadovavimo psichologija ir pan. Visi šie ir kiti nepaminėti dalykai, kurie sudaro programos „tinklelį“, tikimės, yra susiję su geresniu organizacijos komandos valdymu, su palankiu jos mikroklimato kūrimu, kas žinoma, didina ir produktyvumą, ir lojalumą, ir įsitraukimą į organizacijos veiklą ir tiklsų siekimą.

Kokią realią vertę šiems žmonėms suteiks įgytos žinios ir įgūdžiai?

Sunku diskutuoti šiuo klausimu, nes manau, jog žinių vertė apskritai nepamatuojama, ji sparčiai kinta ir tai, ką žinome šiandien, rytoj gali būti nebeaktualu arba kaip tik, žinios gali tapti ginklu ar gelbėjančiu įrankiu, nelygu kas jas naudoja, o jų įsisąmoninimas labai stipriai priklauso nuo jų priėmusio žmogaus savybių… Galime turėti nemažai diplomų, bet vis tiek suktis užburtame savo rate ir kaltinti universitetus, kad jie nieko naujo neišmoko… Ir kita vertus, galime iš paprastos gyvenimo pamokos gauti  vieną vienintelę frazę įkvėpimui veikti, kad nebereikės jokių universitetų irpats gyvenimas atvers pasaulio duris. Tad ne viskas priklauso tik nuo baigtos programos, universiteto ir įgyto diplomo.

Baigę šią studijų programą specialistai turėtų būti labiau pasiruošę dirbti konsultuojamąjį darbą, gebėti planuoti žmonių išteklių strategiją derinant ją su bendrąja organizacijos strategija, sugebėti aktyviai valdyti pokyčius ir kurti palankų mikroklimatą organizacijoje,  geriau suvokti ir tinkamai taikyti veiklos vertinimo, motyvacijos, atlyginimo už darbą, procesų tobulinimo sistemas didinat darbuotojų veiklos efektyvumą. Įgiję dalyko žinių absolventai turėtų gebėti tarpininkauti esant problemoms ir spręsti jas praktiškai taikant žinias apie konfliktų valdymą ir tarpininkavimą sutaikinimo procese, gebėti formuluoti ir spręsti koučingo  problemas naudojant vadovavimo psichologijos, šiuolaikines vadovavimo ir ugdančiosios lyderystės teorijas koučingo praktinio taikymo atvejais. Taip pat turėtų gebėti savarankiškai studijuoti ir vertinti ugdomojo vadovavimo planavimo metodų taikymo pavyzdžius, naudojamus profesinėje aplinkoje, atlikti aktualios informacijos paiešką, kūrybiškai interpretuoti ir taikyti vadovavimo psichologijos, darbo motyvacijos, komandinio darbo ir kt. teorijas. Studijuodami Bendradarbiavimo organizavimo ir komandos ugdymo ir  Vadovavimo psichologijos dalykus absolventai turėtų  gebėti  dirbti komandose, galės padėti komandos nariams vystyti jų bendradarbiavimo kompetencijas, žinos veiksmingos komandos kūrimo principus. Studijų procesas leis suvokti savo kaip vadovo, specialisto, konsultanto galimybes ir apribojimus formuojant organizacinę aplinką ir darbuotojų elgseną, suvokti realią savo dalyvavimo veikloje naudą, prisiims atsakomybę ir gebės kūrybiškai vadovauti taikydami lyderystes ir vadovavimo žinias. Visi šie ir kiti nepaminėti gebėjimai siejami su studijuojamais dalykais, kurių metų ir bus siekiami šie rezultatai. Žinoma, tokia studijų patirtis turėtų leisti sukurti ir savo asmeninę praktiką ar verslą.

Žinau, kad šią programą kūrei ir vystei beveik trejus metus. Papasakok, su kokiais sunkumais teko susidurti šiame kelyje ir kaip juos įveikei?

Na, gal nelaikyčiau tai sunkumais – tai gal daugiau etapai, kuriuos teko pereiti, kad programa būtų realizuota.

Tad pirmiausia viskas prasidėjo nuo idėjos, kurią reikėjo realizuoti. Ne vienerius metus dėstau universitete labai įdomų dalyką – organizacinę elgseną, kuris kaip dėlionė susideda iš labai įvairių kursų – asmenybės pažinimo, komunikacijos procesų, sprendimo priėmimo teorijų, vadovavimo ir t.t., panašiomis temomis vedu mokymus. Užsienio universitetuose koučingas ir organizacinė elgena yra neatsiejami dalykai, yra kuriamos studijų programos. Tad taip atrastą idėją norėjosi paversti programa ir realizuoti ją universiteto formatu. Todėl ieškojau žmonių, bendraminčių, koučingo srities specialistų. Ir, radau, žinoma. Tačiau, deja, pats vieno dalyko formatas yra per siauras universitetinei programai, todėl teko nemažai ieškoti informacijos, domėtis, kaip kuriamos tokios programos ir kas į jas įeina, kad programa įgytų tą formą, kuri tinkama universitetui ir magistrantūros studijoms.

Antras dalykas, su kuo teko susidurti, tai informacija apie patį koučingo metodą Lietuvoje. Jos trūkumas, įvairūs sklandantys juokai ir anekdotai apie „pakoučinimą“ ir šio metodo tam tikrą mistifikavimą, nevienodos kokybės specialistų pasisakymai viešumoje, įvairūs ir net sakyčiau klaikūs kai kurie filmukai Youtube apie koučingą vertė gilintis į šį metodą. Aš net pati baigiau tarptautinę koučingo mokyklą ir dabar taikau šį metodą  asmeninėje veikloje. Informacijos vis dar nėra gausu, tačiau įsigilinimas į metodą atvėrė kitokį matymą ir suvokimą, kad akademiniu lygmeniu esama ir tyrimų, ir mokslinių straipsnių, ir kad nemažai privačių organizacijų bendradarbiauja su tyrėjais ir mokslininkais. Žinoma, dauguma jų – ne lietuvių kalba, tačiau apgintos pirmosios lietuviškos disertacijos, ginami magistro ir bakalauro  darbai, universitetuose diegiami studijų dalykai rodo, kad pokytis vyksta. Tad viskas tik į gera ir yra ką veikti!

Trečia, ši programa pirmiau gimė specializacijos forma siekiant sužinoti suinteresuotumą ja. Tačiau dar prieš metus ji nebuvo pakankamai populiari – gal būt pritrūko reklamos, gal būt ji pasirodė per anksti, galimas daiktas, gal jos „neregimumą“ lėmė studijų programa, kuri „priglaudė“ šią specializaciją… Priežasčių būta nemažai, tačiau darbavomės toliau, kol gimė magistrantūros studijų programa. Manau, ji dabar pasirodo kaip tik laiku ir būdama kol kas vienintele tokia programa, turi nemažai potencialo.

Ketvirtas dalykas – įvairūs formalūs barjerai, kuriuos tenka peržengti, kol programa pasiekia studijuojamų programų sąrašus. Ne kartą atsitrenkus į juos sviro rankos ir norėjosi pasiduoti, nes, rodėsi, kad programa rūpi tik vienam žmogui ir reikalinga tik jam…Tačiau, matyt, nei vienas dalykas neapsieina be sunkumų ir tik tokie išbandymai įrodo, kiek pasirįžtama įgyvendinti savo idėjas. Todėl kuriantiems tokią programą galiu patarti nepasiduoti, o esant klausimams kreiptis pagalbos ir palaikymo.

Kuo ši programa išsiskirs iš kitų koučingo programų, kurių dauguma dėstoma privačiose mokymų bendrovėse?

Kaip minėjau, tai pirmoji tokia studijų programa Lietuvoje, ir tikiuosi, kad kaip pirmas blynas – nebus prisvilęs :)

Kita vertus, tokių programų universitetuose atsiradimas – laiko klausimas. Toks programos poreikis pastebimas iš įvariaus lygmens vadovų, kuriems trūksta teorinių ir praktinių mokslinių žinių, vadybininkų, verslo konsultantų, teisininkų, personalo specialistų, norinčių įgyti magistro laispnį ir gilinti koučingo žinias universitetinėse studijose. Poreikį pagrindžia ir įvairiose mokyklose baigiančius mokymus grupės, kurie siekia gilinti savo žinias universitetinėje programoje kartu įgydami ir magistro laipsnį.

Antra, tai programa, kuri turi panašumų su užsienyje esančiomis analogšikomis programomis. Jose taip pat esama ir akademinių, teorinių dalykų, tačiau šalia jų įpinamas darbas grupėse – seminarai. To tikimės, kad pavyks padaryti ir šioje studijų programoje, kad įstojusieji bus motyvuoti studijuoti ir aktyviai dalyvaus paskaitose ir seminaruose. Tikiuosi, kad studijuojantieji dagiausia informacijos ir žinių pasisems ne tik iš dėstytojų ir praktikų, bet ir iš tarpusavio bendradarbiavimo, kadangi tik dėl pasidalintos minties tampame turtingesni – yra ko mokytis vieniems iš kitų net ir dėstytojams. Kita vertus, esant tokioms programoms užsienyje atsiranda galimybė bendradarbiauti, ieškoti partnerių kituose universitetuose, kurti mainų programas ir pan. Tad studijuojant universitete yra nemaža galimybių, ko nevisada gali pasiūlyti privačios mokyklos.

Trečia, kaip minėjau, ši programa suteikia galimybę įgyti magistro laipsnį ir įgyti gilesnių žinių apie dalykus, kuriuos paprastai bendrosios koučingo mokyklos nepateikia… Taip, sutinku – jose daugiau praktikos, ko tikrai reikia, tačiau taip pat labai svarbu suvokti koučingo sesijų metu, kodėl vienas ar kitas veiksmas yra geriau, kodėl vienas ar kitas klausimas atveria didesnes pašnekovo galimybes. Žinoma, koučingo sesijų metu labai svarbus „čia ir dabar“ momentas, labai svarbu stebėti pašnekovą ir iš jo elgesio, mimikų, manierų suprasti, kas jam geriausia. Taip pat svarbu suvokti, kodėl skirtingi metodai tinka skirtingose situacijose, kas taikytinia sprendžiant problemas ar buriant komandas, kokie psichologiniai „žaidimai“ vyksta sąmonėje ar pasąmonėje… Ir t.t. Kadangi pati studijavau tarptautinėje koučingo mokykloje, pastebėjau, kiek daug duoda įgytos žinios universitete, kuomet lektoriams kalbant apie vienus ar kitus instrumentus žinau juos iš kitos pusės ir pasidalindama tokiomios žiniomis vieni su kitais galėjome pamatyti daugiau galimybių panaudoti tą instrumentą. Arba kuomet seminaruose dėstytojams minint vieną ar kitą „burtažodį“ netekdavo raudonuoti, kad pirmąkart girdžiu, nes išmanau ar bent jau skaičiau apie jį, žinau jo taikymo galimybes ir galiu pilnavertiškai diskutuoti. Ir pan. Tai suteikia pasitikėjimo, prasmingai išnaudojamas seminarų laikas, kuris brangus visomis prasmėmis, suteikia studijoms svorio. Manau, kad gilios žinios gali būti pateikiamos tik universiteto formatu.

Taip pat ir organizacijose – svarbu žinoti, kodėl vieni priimami sprendimai duoda efektyvesnių rezultatų nei įprastai taikomi? Kodėl svarbu į sprendimų priėmimus įtraukti darbuotojus ar suteikti jiems atsakomybę už tai? Kodėl tie vadovai, kurie pasirenka teigiamą vadovavimo būdą sulaukia didesnio darbuotojų pasitenkinimo ir produktyvumo nei kiti? Kodėl vienos komandos geba pasiekti efektyvių rezultatų ir gan sparčiai, o kitos ne? Kokie sprendimų metodai yra geriausi neapibrėžtose situacijose? Ir t.t. Sparti darbuotojų kaita, dideli kaštai naujų darbuotojų samdai, apmokymams, skatinimui, vėliau didelis nuovargis, perdegimas – tai pastarojo dešimtmečio problemos organizacijose. Žinoma, ir tokios organizacijos išgyvena 10, 15 ar net 20 metų, tačiau ar jos gali pasigirti jiems atsidavusiais darbuotojais? Ar patys vadovai mėgaujasi darbu? Ar pavyksta jiems pasiekti rezultatų su kuo mažiau streso? Ir t.t.  Kiek galime suskaičiuoti tokių lietuviškų organizacijų, kurios turi ilgametes istorijas ir tradicijas? Kurios iš įvairių organizacijų kuria savo kultūrą ir jų darbuotojai gali pasidžiaugti autoritetingais ir kartu žmogiškais vadovais?.. Ar visus šiuos klausimus atsako mokymų organizacijos?.. Ir kadangi ši diskusija – begalinė, apibendrinsiu pateikdama vienos iš kolegių – doc. dr. G. A. Raišienės, kuri taip pat prisidėjo prie programos rengimo, mintis, kad universitetinės koučingo organizacijoje vadybos studijos, lyginant su mokymais privačiame sektoriuje, pasižymi šiais privalumais ir taip įgija konkurencinio pranašumo, nes:

1) vienu metu įgyjamas ir antros pakopos universitetinis išsilavinimas, ir sukaupiamos koučingo žinios bei gebėjimai, be to, koučingo studijos yra kur kas gilesnės ir sistemingesnės nei žinios, gautos privačių mokymų metu;

2) sudaromos galimybės susiformuoti realius koučingo įgūdžius praktiniuose seminaruose, t.y. neapsiribojama pavienėmis praktinėmis užduotimis, kaip tai būdinga privatiems koučingo seminarams, o kartu praktikos metu bendradarbiaujama su specialistais, gilinamos dalyko žinios, mokomasi grupėse;

3) universitetinės koučingo organizacijose studijos yra tiek sąlyginai, tiek realiai pigesnės nei privatūs mokymai: įvertinus studijų metu įgyjamų žinių gausą ir naudą, studijuojamų dalykų skaičių, koučingo praktikos trukmę, matyti, kad universitetinių studijų valanda net keleriopai pigesnė nei privačių mokymų valanda. Taip yra todėl, kad, viena vertus, studijų kainą apibrėžia ir riboja teisės aktai, kuriais vadovaujasi aukštosios mokyklos, kita vertus, aukštą koučingo studijų kainą privačiame sektoriuje sąlygoja stipriai išreikštas ugdomojo vadovavimo žinių poreikis ir programos populiarumas.

Kokie specialistai dirbs šioje programoje? Ar pasikliausi Lietuvos specialistais, ar galėsime pasimokyti ir iš užsienio lektorių?

Stengsimės pritraukti žinomus specialistus, ne vienerius metus dirbančius koučingo srityje ir įgijusius tarptautinį išsilavinimą. Taip pat, žinoma, pasikliausiu ir vietos specialistais, kadangi jų tarpe irgi turime tikrai nuostabių specialistų – kad ir šio tinklaraščio autorių. Bandysime daryti viską, ką leidžia Universiteto formatas ir kiek įmanoma prisitraukti užsienio specialistus, kad studijos būtų patrauklios, o studentams būtų įdomu studijuoti.

Galbūt anksti klausti, tačiau kaip manai, kokia ateitis šios programos laukia? Kokias esmines sėkmės prielaidas paminėtum?

Taip, apie perspektyvas kalbėti tikrai dar, manau, ankstoka, juolab, kad labiau mėgstu peršokti per griovį, o paskui sakyti „op!“ :)   Tačiau, žinoma, kurdama šią programą tikrai tikėjausi jos sėkmės. Ir todėl linkiu šiai programai kuo šviesiausios ateities. Ir šalia tokio linkėjimo, žinoma, turiu ir keletą idėjų. Viena jų – gal būt pasistengti įgyti galimybę akredituoti teorines valandas, jog baigę studijas studentai įgytų galimybę būti patvirtinti/akredituojami atitinkamos tarptautinės koučingo asociacijos.

Kita vizija – kad ši programa gal būt kada nors turėtų pakraipą, pvz., koučingas nevyriausybinėse organizacijose sprendžiant probleminius klausimus (pvz., jaunimo ar šeimos krizių centrai, vaikų-tėvų problemų klausimų sprendimas ir pan.), kuriose, manau, itin reiktų tokių specialistų, taip pat švietimo institucijose, ypač mokyklose, ir pan. Tai galėtų virsti tam tikromis atšakomis ar specializacijoms… Pavyzdžiui, kaip man pasakojo viena kolegė, dalyvavusi tokiame projekte, Suomijos Švietimo ministerija jau 3 metus finansuoja moksleiviams ir jaunimui (13-29 m.) programą “Nuotta coaching”, kuri vyksta 10-tyje Jaunimo centrų, kurie nuo 70% iki 100% finansuojami bendruomenių, savivaldybių, ministerijos ar fondų. Arba kitas Austrijoje vykdomas projektas „Darbo „koučingas“/Projektas ilgalaikiams jauniems bedarbiams“, skirtas 15-25 m. jaunimui, kurie neturi darbo daugiau kaip 180 dienų ir kurių integracija į darbo rinką skirti projektai praeityje patyrė nesekmę. Apskritai, strategijoje “Europa 2020”, “Horizontas 2020” koučingas itin siejamas su jaunimo judumu ir integravimu į darbo rinką, pagalba pasirenkant profesiją ir siekiant karjeros, tad tik nuo mūsų priklauso, ar sugebėsime pasiimti visas šias idėjas ir jas prisitaikyti bei įgyvendinti pasitelkdami koučingo metodą.

 Aiste, sukūrei ir išvystei naują, mūsuose dar daugeliui nežinomą akademinę programą apie naują discipliną – koučingą. Tad tu gali būti geru pavyzdžiu tiems, kurie nori įgyvendinti naujas idėjas ir nepasiduoti, net jei kelias iki idėjos įgyvendinimo atrodo ilgas ir sunkus. Ką patartum tiems, kas dabar eina šiuo keliu?

Na, pirmiausia programą kūriau palaikoma savo nuostabios kolegų komandos ir su vadovų palaiminimu – kitaip nieko nebūtų buvę. Tad norėčiau kuo nuoširdžiausiai padėkoti savo kolegoms ir programos komandos nariams prof.dr.  S. Puškoriui ir doc. dr. A. G. Raišienei. Taip pat esu labai dėkinga savo tėvams ir šeimai, kuri palaikė, tikėjo ir skatino.

Kitas dalykas – nesu tikra, ar tikrai galėčiau būti pavyzdžiu, nes,viena vertus, koučingo disciplina yra Lietuvos edukologijos universitete, kur labai atkakliai už koučingo vardą kovoja gerb. doc. dr. A. Juozaitis.

Antra, man taip pat, kaip ir kalbininkams, kliūva sąvoka „koučingas“, tačiau pažinodama metodą, suprantu, kad kol kas lietuvių kalboje, deja, jo atitikmens neturime… Gal būt šis žodis, savo skambėjimu kliūdamas ir gadina paties metodo esmę, tačiau vikiuosi, kad arba dar atrasime ausiai malonų ir metodo esmę atspindintį pakaitalą, arba vartosime šį žodį neasocijuodami jo su įvairiais „self help“ metodais, o gebėdami žvelgti giliau…

Taip pat nesu tikra, ar galėčiau būti pavyzdžiu, nes žinau, kad kituose universitetuose yra žmonių, kurie domisi koučingu – turi dėstomus dalykus, gal būt siekia ir programos, rengia magistro baigiamuosius darbus ir disertacijas, vadovauja tokiems darbams… Tad nesu pionierė šioje srityje. Tačiau esu laiminga, kad toks rezultatas programos pavidalu išvydo dienos šviesą ir kad šalia įprastų dalykų galima mokytis šiuolaikiškų, modernių, skatinančių tobulėti… Na, o patarti galėčiau tai, ką ir minėjau – labai svarbu supantys žmonės ir palaikymas, tikėjimas tuo, kas daroma. Todėl pirmiausia labai svarbu susikurti tokį ratą žmonių – ieškoti jų reiktų kolegų, bendraminčių, artimųjų tarpe. Na, o antras dalykas – nepasiduoti… Būna sunkių akimirkų ir svyra rankos, ir norisi verkti, nes, rodos, viskas, pasuoju… Kaip tyčia, supuola į vieną krūvą ir įvairios gyvenimiškos, ir darbinės situacijos… Tačiau tuomet paklausiu savęs – ar dėl tiek, kiek jau nueita, padaryta, dabar dėl vienos smulkmenėlės pasiduosiu?.. ;)

Aistė Dromantaitė yra Mykolo Romerio universiteto docentė, sertifikuota koučingo specialistė (ACTP, ICF), Administravimo ir vadybos asociacijos (AVADA) narė ir Vadybos sekcijos vadovė, ICF Lietuva narė, magistrantūros studijų programos Koučingo organizacijose vadyba vadovė  dr. Aistė Dromantaitė.

Aistė turi daugiau nei 10 metų paskaitų bei seminarų vedimo patirtį, yra daugelio Lietuvos ir užsienio šalių leidiniuose publikuotų mokslinių straipsnių autorė ir bendraautorė.

Aistė teikia asmenines koučingo sesijas, nuolat dalyvauja bei skaito pranešimus įvairiose konferencijose, seminaruose ir mokymuose.

Domėjimosi sritys: asmeninis pažinimas ir augimas (koučingas), motyvacija, karjeros valdymas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.