Atychiphobia – neracionali blogo pasirodymo baimė. Baimė susimauti.

Ko gero, dauguma tų, kurie kada nors mokėsi vesti koučingo sesiją, susidūrė su kliūtimis, kurios trukdė atsipalaiduoti ir būti su pašnekovu vienovėje bei tėkmėje. Šiame tekste aptarsiu man žinomas ir kitų koučingo specialistų įvardijamas baimes, kurios trukdo vesti sklandų bei veiksmingą koučingo pokalbį. Šias baimes ir nerimą su koučingo specialistais dažnai aptariame koučingo supervizijos pokalbiuose.

Baimė blogai pasirodyti

Aš noriu būti geras koučingo specialistas ir jokiais būdais negaliu leisti sau susimauti!

Blogo pasirodymo baimė yra panaši į stiprų nerimą, kuris apima norint padaryti tobulą koučingo sesiją arba siekiant išgelbėti pašnekovą. Tokia baimė taip pat apima aktorius, kurie laukia savo pasirodymo. Jei aktoriai bent minutei pradėtų galvoti, kaip čia jiems geriau viską padarius, jų vaidyba tuojau pat pradėtų lūžinėti. Vedami šios baimės koučingo specialistai siekia atitikti tam tikrus stereotipus taip atsisakydami savo autentiško ir tikro bendravimo. Pavyzdžiui, tam tikrą bendravimo stilių turintys koučingo specialistai gali imituoti kitų autoritetingų koučingo specialistų ar mokytojų elgesį. Skaityti daugiau…

Koučingas nėra įtaigios sėkmės mokytojų kalbos. Koučingas – tai pokalbis tarp koučingo specialisto ir jo kliento. Tokiame pokalbyje klientas skatinamas apgalvoti savo gyvenimiškus arba darbinius rūpesčius ir imtis atsakomybės mąstyti ir veikti taip, kad šiuos rūpesčius išspręstų. Vienas pokalbis tarp koučingo specialisto ir kliento trunka vieną valandą. Kad kliento užklausa būtų atsakyta, gali prireikti kelių ar net keliolikos pokalbių.

Bet kokie kiti tobulėjimo būdai, pavyzdžiui, žaidimai, knygų skaitymas, dalyvavimas mokymuose nėra koučingas. Koučingas nėra vaikščiojimas per žarijas ar šamanizmas. Koučingas nėra lektoriaus klausimų uždavinėjimas auditorijai. Mokymai nėra vedami „koučingo būdu“. Visa tai – atskiros, savo paskirtį turinčios veiklos, kurios kaip ir koučingas, padeda žmogui tobulėti.

Tradicinis konsultavimas (atsakymų pateikimas) yra lygiai toks pat veiksmingas ugdymo būdas kaip ir koučingas (atsakymų nepateikimas). Šie būdai taikomi priklausomai nuo to, kiek žinių, patirties ir kompetencijos turi klientas (ugdomasis). Jei žinių, patirties ir kompetencijos klientas turi daug, tuomet jam labiau tiks koučingas, nes jis gebės atsakymus atrasti  pats.

Skaityti daugiau…

Coachingblog.lt atnaujina rubriką Koučingo Žmonės ir pristato specialiai šiai progai parengtą pokalbį su Antanu Mockumi – klinikiniu psichologu ir, kaip save pristato Antanas, žmogumi, kuriam tiesiog įdomu tyrinėti horizontus, kur susiduria tikra ir netikra, žinoma ir nežinoma. Šiame interviu Antanas pasidalino kritiška nuomone apie žmonių susidomėjimą psichologija bei įvairias jos atmainas, tame tarpe, ir koučingą.

Antanai, kurį laiką stebiu neišblėstantį žmonių susidomėjimą psichologija ir viskuo, kas su ja susiję. Seminarų, mokymų ir pranešimų gausa šiomis temomis ko gero yra pasiekusi ribą, kai jau darosi sunku visur suspėti ir viską sužinoti. Kaip paaiškintum šį fenomeną? Kokie yra teigiami ir neigiami tokio susidomėjimo aspektai?

Teigiamas aspektas, kad žmonės gali patenkinti nuo amžių juose glūdintį troškimą pažinti save ir kitus žmones, labiau suvokti tarpasmeninių santykių subtilybes. O tai, matyt, mums gyvybiškai svarbu, nes juk esame visuomeniniai gyvūnai (homo socius). Gimstame ir esame tarp kitų ir su kitais – tokia mūsų visų egzistencinė duotybė. Todėl didžiulė seminarų, mokymų ir pranešimų pasiūla atliepia į savęs ir kitų pažinimo poreikį tiek turiniu, tiek forma, tiek ir kaina. Tai labai gerai.

Neigiamas aspektas tame, kad Skaityti daugiau…

Kartų skirtumus analizuojantys straipsniai pastaruoju metu tapo labai populiarūs. Ypač tuomet, kai visi apsižiūrėjo aplinkui ir pastebėjo, kad darbo rinką užtvindė greitai augantys jauni specialistai ir vadovai, gimę po 1982 – ųjų. Šie žmonės vadinami Y karta (Gen Y) arba kitaip – Millenials. Y karta sulaukė labai daug sociologų, ir vadybos specialistų dėmesio, nes jos bruožai pradėjo gerokai skirtis nuo kitų kartų (Baby Boomers, 1946-1963 m.; Gen X, 1963-1977 m.; vėlyvoji Gen X, 1977-1982 m.) bruožų. Kalbant žemiškiau, Baby Boomers ar ankstyvieji X kartos atstovai pradėjo sakyti, kad jie nebesusikalba su Y karta.

Kiekviena karta turi savo unikalias vertybes, kurios nusako, ką, pavyzdžiui, atitinkamos kartos žmonės galvoja apie savo vadovus. Kaip jie žvelgia į pasaulį ir kokius lūkesčius savo veiklai bei darbovietei jie turi. Kaip jie nori valdyti savo laiką ir ką jie labiausiai vertina santykiuose.

Šiame tekste noriu pateikti keletą įžvalgų, kurios padėtų vesti kokybiškus koučingo pokalbius su Y kartos atstovais. Kitaip tariant, į ką reikėtų atkreipti dėmesį taikant koučingą karjerą pradėjusiems jauniems žmonėms, kurie savo trisdešimtmečio dar neatšventė arba padarė tai labai neseniai? Skaityti daugiau…

Labai džiaugiuosi, kad sėkmės mokytojų mada pastaruoju metu slopsta, net jeigu iš po pernykščių lapų vis dar išlenda vienas kitas, kuris bando įrodyti mums, kad turime kažką su savimi daryti. Šiame tekste noriu pateikti dešimt požymių, kurie byloja, kad scenoje prieš jus stovi abejotiną kompetenciją turintis sėkmės mokytojas.

Sėkmės mokytojais vadinu mokymus visomis temomis vedančius, konsultuoti visais klausimais pasiryžusius arogantiškus, scenoje besikeikiančius ir žargoną vartojančius šaunuolius, kurie nuotoliniu būdu įgijo garbės daktaro laipsnį Bahamų universitete ir dabar turi savo milijoninį (skaičiuojant centais) verslą bei daug tarptautinės (apvažiavau Ameriką) patirties, kuria nori pasidalinti su visais, kurie trokšta būti sėkmingi – turtingi.  Skaityti daugiau…

Atsiverčiau Coachingblog.lt tekstus, kuriuos rašiau kiekvienų metų pabaigoje ir pamačiau, kad tokiu metu atsisuku atgal ir apžvelgiu nuveiktus darbus. Tai toks laikas, kada ilgoje bėgimo distancijoje suplukęs stabteliu ir pasižiūriu į nubėgtus kilometrus, jiems skirtas jėgas. Kiek daug visko liko už nugaros, kiek dar daug visko laukia priekyje. Tad ir dabar, šiame paskutiniame 2014 – ųjų metų įraše, užmesiu žvilgsnį į svarbiausius su koučingu susijusius ir man šiemet nutikusius įvykius. Skaityti daugiau…

Tikriausiai visi esame atsidūrę situacijose, kai jautėme, kad ką nors žinome, tačiau nežinojome, kaip ir iš kur tai žinome. Taip nutinka, kai pasiklydę ieškome kelio iš klaidaus miško ar priimame svarbų sprendimą, pasikliaudami savo nuojauta. Į saulės apšviestą aikštelę mus išveda ne išmanusis mobilusis telefonas ar žemėlapis, bet iš kažkur atsiradusi nuojauta, kad šis takelis veda teisinga kryptimi. Sprendimus kartais priimame vadovaudamiesi principu jaučiu, kad ir tas principas vėliau neapgauna.

Kalbant apie koučingo pokalbius, visada patariu klausytis ne tik to, ką ir kaip sako klientas, tačiau ir to, ką koučingo specialistas pokalbio su klientu metu girdi savyje. Tokį klausymąsį galima pavadinti intuityviu klausymusi. Šiame klausymosi lygmenyje faktai, kuriuos matome ir girdime iš savo pašnekovo, susilieja su mūsų įžvalgomis. Pradedame jausti savo pašnekovo energiją, gebame įvertinti, kaip keičiasi jo nuotaika ir pateikiame jam iš anksto nepasiruoštus koučingo klausimus. Jei reikėtų paaiškinti, kas paskatino mus taip elgtis, tikriausiai atsakytume, kad padarėme tą intuityviai. Skaityti daugiau…

Pastaruoju metu kartu su knygos Dėmesio, grupė! bendraautoriais Mindaugu Grajausku ir Viktorija Matusevičiūte lankėmės keliuose profesiniuose susibūrimuose, kur pristatėme šį leidinį, o svečiai mūsų teiravosi įvairių klausimų. Čia noriu pasidalinti atsakymais į dažniausiai užduodamus klausimus apie šią knygą.

Kaip gimė knygos idėja?

Parašęs antrąją savo knygą Koučingo technikos sulaukiau klausimo: Tomai, o kas toliau? Skaityti daugiau…

Ateik pas mane ne su problemomis, o su sprendimais, – tokia kliše dažnai vadovaujasi vadovai. Jie sako, kad tokiu būdu jie siekia ugdyti darbuotojų savarankiškumą. Dar vadovai sako: pateik tris sprendimų variantus. Tarsi jie visada būna tik trys. Dėl ko ne du? Ar penki?

Vadovų sumanymas geras – jis regis skatina idėjas ir taupo laiką, bet paklausus vadovų, kiek idėjų iš savo darbuotojų jie sulaukia, vadovai atsako, kad nedaug. Ir čia aš suabejoju.  Galbūt taip nutinka dėl to, kad žmonės nori nusimesti atsakomybę ir problemas palieka savieigai? Kam apie jas kalbėti? Kam sukti galvą dėl sprendimų? O galbūt idėjų nėra, nes tokiu paliepimu vadovas apriboja žmonių kūrybiškumo galimybes? O gal čia kaltas tas neik pas mane su problemomis? Skaityti daugiau…

Jau esu rašęs, kad vadovai neveda koučingo pokalbių. Jie tik gali naudoti koučingo metodiką įvairių pokalbių su darbuotojais metu. Vienas tokių pokalbių, kuriame vadovai gali panaudoti koučingą, yra veiklos rezultatų aptarimas. Tokių pokalbių metu vadovai apžvelgia, kas buvo nuveikta, kas pasiekta ir tariasi su darbuotojais, ką šie darys, kad pagerintų rezultatus.

Daug vadovų skuba klausti darbuotojo, ką jis turėtų daryti kitaip ar geriau, kad veiklos rezultatai gerėtų. Dažna problema, su kuria tokių pokalbių metu susiduria vadovai, yra ta, kad jų darbuotojai būna linkę pateikti iš anksto paruoštus atsakymus arba, atvirkščiai, jie sako, kad jau viską išbandė, kad niekas neveiks, nes rinka kalta, kaltas X ar Y departamentas, sezonas ne tas ar klientų įpročiai keičiasi. Kitaip tariant, kalta aplinka, kaip populiaru sakyti.

Šiame tekste noriu pateikti keletą praktinių patarimų, kurie padėtų vadovams praturtinti veiklos rezultatų aptarimo pokalbius, o taip pat paskatintų vadovus kurti tvaresnius santykius su savo pavaldiniais. Skaityti daugiau…

10 - 42««...89101112...203040...»»